Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Su šio autoriaus kūriniais režisierius yra dirbęs ir anksčiau, 2006-aisiais pastatė radijo spektaklį pagal Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Šį kartą režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais. Pasak Jankevičiaus, „trys J. Grušo paradoksinės novelės - labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai.“
Kaip būdinga Jankevičiui, spektaklis turiningas, pripildytas intertekstų bei retorinių pasvarstymų. Kūrinio struktūrą sudaro keturių liudininkų pasakojimai. Monologuose aktoriai laviruoja tarp distancijos su savo veikėjais ir tapatinimosi su pasakojama istorija.
Savo forma „Šventė“ primena prieš kelerius metus Jankevičiaus ir sindikato „Bad Rabbits“ sukurtą spektaklį „Samurajaus knyga“. Abiejų kūrinių veiksmas susitelkia aplink vieną veikėją. „Samurajaus knygoje“ berniukas Tomas Lašas yra visuomenės blogybių - negebėjimo spręsti problemų bei jų ignoravimo - simbolinė figūra, per kurią skleidžiasi kiti pasakojimai ir temos. „Šventėje“ ši pozicija tenka taip ir nepasirodančiai Konstancijai, turinčiai konkrečiai neįvardytų sutrikimų. Spektaklyje skirtingi veikėjai iš savo perspektyvos pasakoja su moterimi susijusias istorijas, kuriančias jos biografiją. „Samurajaus knyga“ kalba apie trumpą Tomo Lašo gyvenimo atkarpą, o „Šventė“ apima ilgo veikėjos gyvenimo įvykius ir juos supančius kontekstus. Per Konstancijos figūrą ne tik apmąstoma vieno žmogaus biografija, bet ir pretenduojama į netradicinę valstybės šimtmečio refleksiją.
Jankevičiaus kūryboje svarbi atstumto, visuomenės paribiuose atsidūrusio žmogaus pozicija apmąstoma ir „Šventėje“, kurioje taip pat ryškus dar vienas bent kelis režisieriaus kūrinius siejantis bruožas - tai smalsaus vaiko, konfrontuojančio su jį supančiu pasauliu, figūra. Vaikai parodomi kaip veikiami neigiamų įtakų, dažniausiai pasireiškiančių artimiausioje aplinkoje, kai žlunga tėvų autoritetas. Jų poelgiai, kurių pasekmės išlieka visam gyvenimui, vaikus verčia abejoti, nepasitikėti aplinkiniais bei savimi.
Aktorius Pijus Narijauskas pasakoja pirmą spektaklio istoriją apie berniuką ir jo sudėtingus santykius su šeima. Iš kino filmo jis mokosi spręsti problemas, susiduria su tėvo padarytu nusikaltimu, negali jo pateisinti, suprasti poelgio priežasčių, o tuo labiau - tolesnių tėvo veiksmų, kai staiga prabudusi šio meilė tėvynei įgyja netikėtas patriotiškumo apraiškas, vedančias į politinę karjerą.
Antrasis pasakotojas Gintautas Bejeris, remdamasis rastu dienoraščiu, bando atkurti Konstancijos vaikystę, santykius su šeima ir itin svarbų pokalbį apie grožį ir bjaurastį, kuris nulėmė jos tolesnį gyvenimą - bendravimą su kitais žmonėmis ir požiūrį į aplinką. Konstancija - akių nepakelianti mergina, „išmokusi“ siaubingą pamoką... Taip pat Bejeris pasakoja vaikino, bandžiusio demaskuoti kandidatą į prezidentus, istoriją. Pasitelkdamas filmo „Svetimas“ („Alien“, 1979, rež. Ridley Scott) pavyzdį jis aiškina kapitalizmo esmę ir tai susieja su kandidato, kaip ir fantastinio filmo personažo, negebėjimu žiūrėti kitiems į akis. Čia brėžiamos sąsajos su dabartiniais mūsų politiniais veikėjais, nors režisierius jų konkretizuoti ir nelinkęs. Vaizdo projekcijose greitai keičiasi Lietuvos politikų fotografijos: nuo tarpukario iki šių dienų, tačiau konkrečių akcentų Jankevičius nedėlioja. Tai universali užuomina į prasižengėlius, savo klaidas maskuojančius šūkiais apie tėvynę.
Aktorė Gabrielė Ladygaitė kuria tarp stereotipų susipainiojusią, tragikomišką pasakotoją, klausiančią: „Kodėl aš niekam nereikalinga?“ Juk „gyvenu pagal visus reikalavimus“, „gyvenu pagal savo prigimtį“. Nors elgiasi pagal taisykles, jai nesiseka.
Ketvirtoji Jūratės Onaitytės pasakotoja apibendrina bei susumuoja visas istorijas ir iškelia svarbius klausimus. Ji abejoja valstybės šimtmečio, lygindama jį su žmogaus gimtadieniu, reikšme: „Šiandien vasario šešiolikta. Ir šiandien mano gimtadienis. Aš ir mano šalis gimėme tą pačią dieną, skirtumas tik tas, kad šiandien pas mano šalį ateina šimtmetis, o pas mane - šaltis.“ Asmeninė tragedija supriešinama su išsamiai apkalbėta ir įvairiomis minėjimo programomis pažymėta valstybės šimtmečio švente.
Jankevičius nelinkęs leisti žiūrovui jaustis patogiai. Vieni kūriniai jį išjudina netiesiogiai, t.y. provokuojant mintis, emocijas, skatinant vertinti, tarkim, pritarti ar priešintis matomam veiksmui. Kitais atvejais žiūrovas bandomas įtraukti ir fiziškai (tarkim, spektaklyje „Maištas“). „Šventėje“ pasirinktas pirmasis būdas, tačiau yra keli ne visai pasiteisinę tiesioginio kontakto su publika epizodai. Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje Narijauskas žiūrovei paduoda maišelį, kuris iš netikėtumo dar ilgai šiugždenamas, o vėliau uždegdamas šviesą Bejeris žiūrovus tarsi įtraukia į debatus. Nors žiūrovų mąstymą ir taip aktyvina sudėtingi aktorių monologai, pripildyti įvairių istorijų, iš kurių bent viena yra artima kiekvienam.
Tradiciškai patriotinius jausmus žadinanti Gintarės Jautakaitės daina „Viešpaties lelija“ spektaklyje tampa ironišku kontrastu aktorių pasakojimams. Scenografijos ir kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės ir vaizdo menininko Rido Beržausko saikingi, minimalistiniai sprendimai papildo Jankevičiaus kuriamus pasakojimus. Centrinis scenografijos elementas - ryškiai šviečiantis „#LT 100“ ženklas, primenantis, kad tarp visų šių asmeninių dramų švenčiamas Lietuvos gimtadienis, kurio minėjimas būtinas ir privalomas, nepaisant aplinkybių. Sceną pripildo ir kiti tautiniai simboliai - geležinis vilkas, Gediminaičių stulpai, Vytis... Apsikarsčius šia atributika formaliai „atšvęsti“ galima, net jei steriliai balta siena aptaškyta barščiais, primenančiais ėriuko kraują, tik, kaip sako vienas pasakotojas, - kas su mumis įvyks toliau?
Jankevičius pasiūlė savąją šimtmečio šventės versiją, kuri nei lengva, nei pakili, bet atspindinti dalį tikrovės. Pagrindinė „Šventės“ veikėja Konstancija mėgo mokytis eilėraščius, žavėjosi Josifu Brodskiu, todėl vienas iš pasakotojų poeto kūrinį „Nuo pakraščių į centrą“ bandė priartinti prie asmeninio jos gyvenimo: „Nuo bjaurasties į grožį“. Spektaklis išryškina mumyse pirmąjį dėmenį, nepasiūlydamas antrojo, bet gal ne šimtmečio proga, ne formaliai ar paviršutiniškai įmanomas ir grožio atradimas?
