Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių.
Kūrėjai atsisako tradicinių siužeto sandaros elementų – vietoje jų renkasi pluoštą finalų. Kuriamas amžinas spektaklis, iš pabaigų ir be pabaigos.
Kartkartėmis atrodo, jog galbūt toks ir yra slaptas režisieriaus sumanymas: statyti nuobodžiaujantiesiems prieš akis veidrodį, – štai šitaip atrodo jūsų buvimas.
Kiekvienas monologas vis dėlto „suskamba“ labiau apie save nei apie kitus, ir juo labiau ne apie gyvenančiuosius Artimuosiuose Rytuose.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukuria sąlygas žiūrovui jaustis sutrikusiam, o tada, neužlaikydamas tokioje būsenoje per ilgai, pasiūlo nuorodą, kaip iš to išeiti.
Turėjo juk kažkada į „Remygos“ repeticijas ateiti režisierius ir dešimt kartų permalti dramaturgo medžiagą. Tik ne nužudant autorių, bet greičiau su juo dalijantis patirtimi, išmokant transformuotis pagal scenos logiką ir taisykles.
Dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime.
Gyventi Podolske – tarsi pro langą stebėti lėtai slenkančius savo gyvenimo metus. Rutiniška kasdienybė, apmaudas, nusivylimas – tokia šio miesto emocinė panorama.
Spektaklyje susipina fikcija, istorija ir šių dienų realybė, neįsakmiai formuojanti mintį, kad savita teisingumo forma nubunda iš asmeninių patirčių, palikusių rėžius sąmonėje.
