„O jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo. <...> Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.
Nepaisant to, kad spektaklis paremtas dokumentine medžiaga, čia didesnį įspūdį kuria jauki atmosfera, dinamiška muzika ir mirksinčios (jūrinės?..) šviesos.
Spektaklis, kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės, sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti.
Spektaklis „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai – aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To Vasilijaus Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje – ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika.
Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
Susidaro įspūdis, kad vaizduotės ir kūrybos „Jūrinėse šviesose“ daugiau nei dokumentiškumo. Tai veikiau atminties erozijos paveikti pasakojimai apie miestą, kurio nebėra.
„Tikėti-netikėti“ ir yra esminė spektaklio ašis, vienas donkichotizmo aspektų, tačiau gal dar galima ir kai ką daugiau tame dvitomyje įskaityti?
Kiekvienas iš šokėjų <...> turi aiškią perspektyvą, žino savo buvimo prasmę ir labiau ne ieško, o įkūnija tai, ką jau rado.
