Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, Rolandas Kazlas atliko išsamią poeto Valdemaro Kukulo gyvenimo ir kūrybos restauraciją. Paradoksas: Kazlas teatro nekūrė, kūrė pasaulį, o tas pasaulis ir tapo teatru.
Žaislai – Dmitrijaus Krymovo spektaklio leitmotyvas, pabrėžiantis vaikų nebūtį. Vaikų – negimusių ar netekusių vaikystės, kuriems ir skiriamas šis „Requiem“, arba gedulinės Mišios.
„7 ratai“ – gili meditacija, kuri atpalaiduoja, neįpareigoja, išlaisvina žaismingumą, leidžia panirti į savo vidų, „išsigryninti“. Sukuriama atmosfera, jog jauti, kad tave priima tokį, koks esi.
Gilindamasis į smurto ištakas žmonių grupėse, Romeo Castellucci kone genialiai sujungia socialinę ir meninę plotmes.
Kokią galią turi uniforma? Kokius įstatymus ji nustato, o kokias taisykles leidžia sulaužyti? Kaip pasikeičia žmogus, kai apsivelka galią? Kiek uniforma pralaidi žmogiškumui?
„Sūnus“ primena antikinę tragediją, kurioje viskas jau seniai nulemta, tačiau iki pranašystės išsipildymo dar stebime herojaus kančias, žmogiškus sprendimus ir bandymus išlikti.
1920 m. prasidėjo profesionalusis Lietuvos teatras. Nedaug tada būta rašiusiųjų, bet jie budėjo prie kiekvieno Valstybės teatro spektaklio, tirdami, ar čia tautinis menas, ar turės naudos visuomenei.
Cherish Menzo yra konceptuali kūrėja, ypač Vakarų scenos meno lauke ją vertina už spektaklių intelektinį gylį. Jį apčiuopti nėra sunku „Jezebelėje“, o „Darkmatter“ jis išnyksta dar spektaklio pradžioje.
Mūsų visuomenės neįgalumas dėl karo, antropoceno, žmogaus teisių priverčia į spektaklyje veikiančius nihilistus, nors ir keliančius atmetimo reakciją, žiūrėti su keista pagarba.
