Kaip „Odisėjoje“ siužetą nuskandina eilės rafinuoto daktilinio hegzametro, o vesterne – nesibaigiantis dykumų, įtampos ir įtarių žvilgsnių montažas, taip ir čia daugybę spektaklio laiko užima ilgos komedijos scenos.

Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <…> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.

Kūno reikšmės tema šiuolaikiniame šokyje skamba lyg sviestuotas sviestas. <…> Tad šokio spektaklis, atsispiriantis nuo kūno vaidmens sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, galima sakyti, apskritai neturi temos.

Pirmojo spektaklio [„Graži ir ta galinga“] dainos stebino tekstų išmone, o antrojo [„Mimozos ir sirenos“], be kelių dėmesio vertų pasirodymų, susiliejo į garsinį kasdienybės vargų šokį.

Stebint Žilvino Beniušio režisuotą spektaklį „Adomas 2.0“ kyla klausimas: kodėl, kai atsisakome stereotipiško Barbės įvaizdžio, vis dar svajojame apie idealų robotą Keną?

Gytis Padegimas akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus gamtos niokojimo padarinius.

„Belaukiant Godo“ nuo blankaus įspūdžio neišgelbsti ir aktualios paralelės su karo Ukrainoje situacija – vis dėlto šis spektaklis yra duoklė vaidybos studentams.

Optimistė Eun-Me Ahn iš baimės išsivaduoti siūlo šokant, tuomet kalbėti nereikia. Juk, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, daug kas priklauso nuo požiūrio.