Manifesto ar maišto spektaklyje gal ir nepamatome, tačiau abortų temai gana retas komiškos ir šmaikščios išraiškos formos pasirinkimas pasiteisina.
Priešingai autorių valiai, „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ blogo teatro iliustraciją veikiau patiriame kaip nesėkmingai surežisuotas scenas nei kaip kritikuojančią pajuoką.
„Dramblys kambaryje“ – mamos ligos ir savižudybės faktas, kurį visi renkasi ignoruoti. <…> „Ein Elefant“ yra spektaklis apie tai, kaip vienas berniukas pats to nesuvokdamas tampa drambliuku.
Muzikinės gijos, lyg kokios verpstės styginių čirpavimu jautrina ausis, užsimena apie nuojautas, kada šio pasakojimo laiko stūmokliai nepajėgs išlaikyti dviejų sielų kartu.
Po pirmojo „Nuostabių dalykų“ rodymo dvejojau, ar tokia teatro strategija, kai aktorius kiek neįprastai prisidengia personažu ir manipuliuoja jo istorija, neprasilenkia su paties teatro (iš)naudojimu.
Žiūrėti spektaklį „Lapkričio 20“ labai sunku: susidurti su nuolat augančiu kito žmogaus emociniu krūviu, turint apribotas galimybes įsiterpti, nutraukti, išeiti – gali būti vargiai ištveriama.
Spektaklis „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ labiau krypsta į pramogą nei į mąstyti skatinantį kritinį komentarą galios santykių tema. Tačiau jis ir neapsimeta tuo, kuo nėra, o pamąstyti vis dėlto yra apie ką.
Režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis sukūrė spektaklį, kuriame prozą nurungia poezija, su muzikos sparnais pakylanti į asociatyvių apmąstymų erdves.
Ko gero svarbiausias ir įdomiausias „Tito“ aspektas – tai dviejų, labai skirtingų frontų (spektaklio ir degustacinės vakarienės) sujungimas, gudriai sužaidžiantis skirtingų požiūrių kolizija.
