„Junas Gabrielis Borkmanas“, kalbantis apie ištisos reformatorių, individualistų ir svajotojų kartos žlugimą, turėjo ir galėjo būti riboženklis, pradedantis naują meninės ir idėjinės teatro raidos etapą.
Čia visi miršta. Dūsta vieni nuo kitų, nuo savęs, nuo Henriko Ibseno tekstų.
Būtent vyresnioji karta žino, kas yra „gyvenimo humoras“, o jauniausieji jį perpras ateityje.
Kodėl taip nutinka? Kodėl tas numanomas darbinio proceso įkarštis „neprasimuša“ – netampa spektaklio karščiu?
Ar tikrai mirties neišvengiamybė verčia būti nuolankesniems ir išmintingesniems?
