Spektakliuose būna frazių, kurios prilimpa. Replikos charakteristikos? Replikos priežodžiai? Antrą kartą žiūrint „Lilijomo" premjerą Nacionaliniame dramos teatre netikėtai įsmigo pinigų vežėjo Linzmano džiugusis šūkis nevykėliams vagims: „Susimovėte, broliai liurbiai!". Vito Agurkio vertime tokio šūkio nerandu, tik spektaklyje.
O juk „Lilijome" skamba daug gražesnių dalykų. Pavyzdžiui, Julikos - pašarvotam Lilijomui: „Aš tave labai labai...", bet tai jau išmokome iš Sauliaus Šaltenio ir Arūno Žebriūno „Riešutų duonos", kur šnekasi gyvi įsimylėjėliai. Arba tokia „Lilijomo" frazė: „Gerai pagalvok ir sumanyk ką nors labai gražaus". Bet tai spektaklyje prapuola, lyg nesakyta. Užtat įsmigo ta, atsiprašau, nepatogi, nemandagi replika, prisikabino taip stipriai, kad net susigėdau. Nes tie, kuriems Linzmano kreipinys taikomas, visai ne liurbiai. Tiesa, Mariaus Repšio Fičiuras - smulkus niekšelis, bet Dainiaus Gavenonio Lilijomas - tragiškiausia figūra. Žavingas, įžūlus, nuo skurdo pavargęs amžinas valkata, išgrūstas iš našlės Muškatnės karuselės, bet gyvenimo karuselės įsuktas negyvai. Dainiaus Gavenonio vaidmenį galima apkabinėti aukso kryžiais ir sezono vinimis. Marius Repšys sugeba nesikartoti, nors yra išnaudojamas nacionalinėje scenoje negailestingai (o nuvarytus arklius nušauna, tiesa?).
Arvydo Dapšio vaidinamas Linzmanas triumfuoja: jo neapvogsi - krepšys tuščias! Pažiūrėkime, koks paties spektaklio krepšys, kiek jame turto, kurį krovė režisierius iš Vengrijos Laszlo Bagossy, pasirinkęs savo krašto klasiko Ferenco Molnaro tragikomediją ir pakviestas į Nacionalinį teatrą reikšmingam siekiui - kultūrų bendrystei, ne mažiau.
Režisierius „Lilijomui" pasirinko talentingiausius lietuvių teatro bendrakūrėjus. Gintaro Makarevičiaus scenografija pavertė nacionalinę sceną apleista postindustrine erdve. Ta nušiurusi, iki pusės žaliai dažyta vieta kažką primena. Ar ne Menų spaustuvę iki rekonstrukcijos? Ar ne tokioje „dekoracijoje" buvo vaidinamos pirmosios ir nuostabiausios Gintaro Varno „Nusiaubtos šalies" premjeros? Bet dabar mes „Lilijome". Už jo didelio romantiško lango - ir herojaus sėkmės karuselė, ir dangus, ir finalo kalėdinė eglutė. Gintaro Sodeikos muzika, primenanti ilgesingą rylos melodiją, nuteikia graudžiam linksmumui.
Aktoriai tiesiog maudosi vaidmenyse. Ne vienas turi jų po du, po tris, keičia išvaizdą, balsą, manieras. Jiems padeda ir dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės surankioti kostiumai, vyrams - sutartinai per trumpos kelnės. Scenoje tvyro persikūnijimo azartas, karnavalinė linksmybė. Švelnioji Toma Vaškevičiūtė čia virtusi netašyta kaimiete Marika, tarnaujančia mieste. Jos jaunikis provincialas Bibas (tekste - Hugas), kurį vaidina Algirdas Gradauskas - vaikštantis atrakcijonas. Taikliomis detalėmis pralinksmina trijų Arvydo Dapšio herojų trumpi pasirodymai. Marius Repšys „Lilijome" irgi vaidenasi trimis pavidalais. Publikai yra kuo smagintis. Bet ar vėl publika laukiama Nacionaliniame teatre smaginimui? „Tarnaičių gniaužymui", kaip pasakytų karuselės „balaganščikas" Lilijomas?
O kas tas Lilijomas? Dainius Gavenonis vaidina išdidų skurdžių, erotikos pritvinkusį nepriklausomą vyriškį, kurio temperamentas ribų nežino. Galima grįžti ir grįžti į „Lilijomą", kad matytum, kaip Gavenonis derina Lilijomo atžagarumą su noru nepralaimėti, pasiutimą su neviltim pažinties su Julika ir atsisveikinimo su ja scenose, ir koks jis partneris puikus. Kaip ryžtingai ir atsainiai, pūstelėjęs cigaretės dūmą jis įžengia pro skaistyklos duris, už kurių - žino - ilgai degs. Artistas savo darbą padaro, o režisierius? Ar jis žino, kokiais keliais vaikšto ir kur nueina jo spektaklio personažas? Ar išsprendė, kodėl jam taip rūpi, kaip klostosi reikalai karuselėje po to, kai jis iš ten išmestas? Kodėl karuselės savininkė Muškatnė (Nelė Savičenko) vadina jį menininku? Kodėl darbo nerandantis Lilijomas į pasiūlymą prižiūrėti daugiabutį namą kartoja: aš ne prižiūrėtojas. Įsidėmėkit ir gerbkit. Žemėje ir skaistykloje: aš ne prižiūrėtojas.
Į daug klausimų neatsakė Laszlo Bagossy. Atrodo, režisierius bus užkūręs „Lilijome" visų drauge dirbusių fantaziją, o savąją sustabdęs. Gal todėl pats spektaklis - bekvapis, bedvasis. Jo ritmas stringa. Epizodai pažyra, nesurinkti į vieną istoriją. Ar Laszlo Bagossy „Lilijomas" pasakoja apie meilę, kurią abu mylintieji - Lilijomas ir jo Julika (Miglė Polikevičiūtė) - pražiopsojo besivaidydami? Gal perspėja, kad su išdidžiu žmogumi, kuris laiko save menininku, bus sunku, net visai neįmanoma gyventi? Ar primena, kad žmonės elgtųsi tauriau, nes blogiečiams teks ilgai degti rožinėje skaistyklos ugnyje? Vargu. Arba ir tas, ir tas, ir anas. Arba nieko.
Skaistyklos epizodas bent jau vieningiausias ir režisūriškai sąmojingas: Laszlo Bagossy skaistykla primena nuobodžiaujančių sparnuotų policininkų kontorą, o jos diskotekinių šviesų kontūrai rėmina ne tik sceną, bet ir žiūrovų salę. Tai tiek.
Per visą spektaklį režisierius eina paskui dramaturgo žodį, žanrinėmis scenelėmis iliustruoja tekstą. O potekstės? O prasmės? O spektaklio kelias iki finalinės žvaigždės, kurią Lilijomas išsitraukia iš maišo? Viešpatauja buitis. Finalą ji tiesiog užmuša. Juk nusižudęs Lilijomas šešiolika metų degė skaistyklos ugnyje, nes, kaip sako skaistyklos Raštvedys (Saulius Balandis), „per tiek laiko išdegs visas tavo pasipūtimas ir atžagarumas". Pjesės finalui dramaturgas Ferencas Molnaras pasiūlė tą vienintelę dieną, kai Lilijomui „dangaus mentūra" leido grįžti į žemę, kad padarytų kažką gero savo niekad nematytai šešiolikmetei dukrai.
Lietuvis režisierius čia neapsieitų be poetinių simbolių ir metaforų! Geras lietuvis režisierius padarytų taip, kad tasai finalas mačiusiajam stovėtų priešais akis visą likusį gyvenimą: vaizdai, žodžiai, aktoriai, sukrėtimas, noras gyventi kitaip. Ar ne panašiai atsitiko su Gyčio Padegimo „Mūsų miesteliu", gyvavusiu Kauno dramos teatre keliolika sezonų?
Prisiminkime, kas matėme: Emilė (Jūratė Onaitytė) mirė gimdydama ir prisijungia prie kitų Grouvers Kornerso palaidotųjų, bet trokšta nors trumpam grįžti į praėjusį gyvenimą; nereikia, perspėja anksčiau mirusieji nuo savo krėslų-kapų, tau bus pernelyg skaudu; o Emilė trokšta, ir Režisierius - spektaklio personažas, kurį vaidino pats Padegimas - sutinka ją sugrąžinti, bet pataria išsirinkti nereikšmingą dieną. Emilė išsirenka dvyliktąjį gimtadienį ir pakyla kopėčiomis, kuriomis ką tik nusileido. Iš anapusybės į čia. Ji mato savo kadaise praėjusią dieną iš šalies: kaip mylinti mama ją pažadina, pasveikina, kaip meiliai su ja kalbasi. Buitis? Ne. Du pasauliai, kurie prasilenkia. Emilė stovi greta mamos ir stabdo ją - kad viskas nepralėktų taip greit, kad mama pamatytų ją - pamatytų, ne vien tik kreiptųsi ir rūpintųsi. „Mes nespėjame įsižiūrėti vienas į kitą", išrėkia neviltį Režisieriui, kol mama ruošiasi gimtadieniui, n e m a t y d a m a dukros ir nejausdama lekiančio laiko. Iki šiol atsimenu Jūratės Onaitytės Emilę - nustėrusią, tuščiomis rankomis, nesustabdžiusią nei mamos, nei laiko, neprasiskverbusią į gyvųjų pasaulį ir beturinčią tik vieną norą: „Grąžinkite mane į mano kapą". Ir ji vėl lėtai nusileidžia tomis kopėčiomis, atsisėda ant savo krėslo-kapo ir nurimsta greta kitų, seniai nurimusiųjų.
Ir „Lilijome" žmogus akimirkai pareina į pasaulį, kurį paliko, dūręs sau į širdį. Jis gauna pažvelgti į savo moters ir savo vaiko gyvenimą be jo. Mato skurdą, vienatvę ir bekraštę ištikimybę jam - „balaganščikui", mušusiam savo nėščią Juliką ir palikusiam ją be skatiko.
Laszlo Bagossy, turėdamas tokį finalo siužetą ir geriausią lietuvių aktorių Lilijomo vaidmeniui, sukuria dar vieną eilinę buitinę scenelę tema: „Aš - vargšas pavargėlis, iš toli atėjau. Buvau išalkęs, buvau išvargęs - gavau sriubos lėkštę ir duonos riekę. Ir sudaviau per ranką jūsų dukrai. Ar pykstate ant manęs?". Tai Lilijomo žodžiai Julikai. Paskutiniai žmogaus žodžiai šitoje žemėje. Nieko tokio, tarsi sakytų režisierius. Šitos scenos dėmesį nusineša komiškoji karnavalinė pora - praturtėjęs kailiniuotas Bibas ir jo kailiniuota Marika, kuri griūva, paslydusi su aukštakulniais. Karnavalas taikomas ir sugrįžusiam iš ano pasaulo Lilijomui: aktoriaus veidas paslėptas po Kalėdų senio barzda! Pats metafizinis Lilijomo susitikimas su mylimąja ir dukra vyksta kažkur scenos gelmėje, vos ne nusisukus. Turbūt reikia suprasti, kad tikrai nieko čia ypatingo neįvyko, kaip ir per visą trijų valandų spektaklį. Tik vargšas pavargėlis iš toli atėjo, buvo išalkęs, išvargęs, gavo sriubos ir toliau nuėjo.
Gal toks nesureikšminimas būdingas Vengrijos kultūrai? Tada štai mizanscena-reiškinys-recenzija: patį „Lilijomo" pastatymą palyginčiau su jo finalu. Ateina kažkas, apsitaisęs Kalėdų seniu, išsitraukia iš maišo kažką, kuo norėtų nudžiuginti, o kai dovana netinka, jis ją vėl susikiša į maišą ir išeina. Tada iš viršaus nukrinta, kas nepadovanota, ir pasirodo, kad tai - žvaigždės formos ledo gabalas. Ne pats šviesulys.
„Europiečiai", „Ponai Glembajai", „Lilijomas"... Šita scena yra mačiusi įvairių Kalėdų senių iš Europos. Kas atsimena jų vardus? Jų dovanas?
