Prieš porą metų Didžiajame teatre Poznanėje parodytas vienaveiksmių baletų vakaras BER (Robert Bondara / Alexander Ekman / Martynas Rimeikis), o gegužės 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusio panašiais principais sukomponuoto baletų triptiko programėlę papuošė raidės RPM. Trys choreografai - lietuvis Martynas Rimeikis (g. 1980), ispanas Ivánas Pérezas (g. 1983) ir anglas Wayne'as McGregoras (g. 1970), trys skirtingi kūriniai, trys panašia kontempliatyvia nuotaika persmelktos šokio novelės, judesiu atskleidžiančios žmogaus sielą, spinduliuojančią nerimą, ilgesį ir viltį. Visi spektakliai - jau su savo biografija, pastebėti ir įvertinti. Tai lyg trys kelionės į tą laiką ir erdvę, kur dar nebuvo pandemijos, nebuvo karo, bet jautėsi žmogaus ir jį supančios aplinkos konfliktas, įtampa, skatinanti galvoti apie beprasmišką, tačiau nuolatinę kūno ir sielos, proto ir jausmo kovą su negrįžtamai skubančiu laiku.
2019 m. Rimeikio pagal Marijos Paškevičiūtės muziką sukurtas spektaklis „Dienos, minutės“ dėl pandemijos neturėjo progų būti „iššoktas“, todėl suprantama, kad choreografas nusprendė jį atgaivinti, suteikti galimybę premjeroje dalyvavusiems ir kitiems šokėjams vėl pasinerti į „pašėlusiu greičiu stovinčio“ laiko atmosferą. Spektaklis, sukurtas po „Proceso“, atskleidžia Rimeikio kūrybos braižą, jo monochrominę estetiką. Marijaus Jacovskio scenografija suteikia kūriniui reikšminių orientyrų, tarytum padeda kurti vidinį pasakojimą, istoriją, susiejančią aštuonis „Dienų, minučių“ personažus į tam tikrą jausminę bendruomenę, įstrigusią šiapus ir anapus dešinėje scenos pusėje pilkšvai švytinčių vertikalių struktūrų, primenančių stotį ar stadioną. Kairėje stovintis didžiulis žibintas su tai įsižiebiančių, tai prigęstančių šviesų eilėmis - dar vienas statiškai dinamiškas spektaklio veikėjas. Jo kontaktai su šios erdvės gyventojais atkūrus spektaklį pasirodė kiek labiau akcentuoti, sustiprinantys literatūrinių asociacijų lauką, drąsinantys spektaklio choreografinėje struktūroje ieškoti siužetinių punktyrų.
Vis dėlto tai spektaklis, kuriame vyrauja abstraktus pradas, skaitmeninėje muzikoje išskleistas gana logiška epizodų seka. „Dienas, minutes“ skaičiuoti pradedantys ritmiškai erdvėje išsidėstę pasvirę kūnai, lyg Yoanno Bourgeois kūriniuose erzinantys visagalę žemės trauką, išsisklaido ir vėl susiburia po du, po keturis, kol grįžta į tašką, kuris tarytum toks pat, bet kartu visiškai kitoks. Įdomūs duetiniai sprendiniai kuria ne emocinių, bet labiau fizinių santykių pavidalus, judesiai kartoja, atspindi vienas kitą, jų dermės atskleidžia choreografo plastinę kalbą, kurioje jungiasi intelektas ir intuicija, ryškėja gebėjimas išgirsti garsą, kuriuo sekant sukuriamas talpus judesio pavidalas. Pirmuose premjeriniuose spektakliuose šoko Urtė Bareišytė, Julija Stankevičiūtė, Rūta Lataitė, Vakarė Radvilaitė (trečiajame ją pakeitė Gohar Mkrtchyan), Ernestas Barčaitis, Jeronimas Krivickas, Genadijus Žukovskis ir Danielis Dolanas (trečiame spektaklyje jį pakeitė Voicechas Žuromskas).
Pérezo kūrinys Lietuvoje pristatytas anglišku pavadinimu „Flesh“ - būtų tikęs ir „Kūnas“, bet galbūt tai susiję su autorių teisių niuansais. Spektakliui jau vienuolika metų, tai pirmas darbas, kuriuo Pérezas Nyderlandų šokio teatre debiutavo kaip choreografas. Kelionės po šį spektaklį vedlys - Antrojo pasaulinio karo metais Normandijoje žuvusio anglų poeto Keitho Douglaso (1920-1944) eilėraštis „Peilis“ (į lietuvių kalbą išvertė Laūra Karnavičiūtė). Dvidešimt dvejų metų jaunuolio dedikacija mylimajai, skaitoma aktorės Birutės Mar, tampa dar viena garsine spektaklio erdve - kartu su kompozitorių Arvo Pärto ir Erico Whitacre'o muzika. Eilėraščio pavadinimas tapo ir spektaklio scenografijos objektu: didžiulis peilis, įsmigęs scenos dešinėje, grėsmingai perskiria mylimuosius, nors ant jo geležtės krintantis merginos šešėlis tvirtina, kad išsiskyrimas negali numarinti tikrų jausmų.
Duetas, kvartetas, dar vienas duetas, bendra scena, finalas - judesiai gimsta ir jungiasi sklandžiai, išlaikydami bendrą nesentimentalią nuotaiką, perteikdami visa apimantį ilgesio jausmą, ryškindami gimstančios ir prarandamos meilės pavidalus. Choreografinė spektaklio forma pasigėrėtinai taki, perteikianti choreografo jautrumą subtilioms detalėms, mokėjimą surasti iškalbingus duetinius derinius, įtraukiančius į du žmones jungiančių jausmų bedugnę, susiejančius lyg bučinys, kurio lūpos nenori paleisti. Dirigentas iš Latvijos Mārtiņis Ozoliņis ir orkestras šia nuotaika pripildė sceną ir salę, jų kuriamuose garsuose susitiko artistų skleidžiami ir žiūrovų reflektuojami jausmai. Kai kurie sprendimai kėlė klausimų, tačiau bendros kūrinio atmosferos netrikdė ir neardė. Tarkim, kodėl eiles vyro vardu skaito aktorė? Kodėl kvarteto pabaigoje vienam iš šokėjų prieš sukniumbant po peiliu tenka iki kulkšnių nusismaukti kelnes?
Dviejuose premjeriniuose spektakliuose pirmąjį duetą šoko Julija Šumacherytė ir Ernestas Barčaitis, antrąjį - Gohar Mkrtchyan ir Ignas Armalis, kvartetą - Gabrielė Marčiukaitytė, Vakarė Radvilaitė, Andrea Canei ir Danielis Dolanas; trečiajame spektaklyje dalyvavo Marija Kastorina ir Zsoltas Vencelis Kovácsas (pirmas duetas), Jeronimas Krivickas ir Kristina Gudžiūnaitė (antras duetas) bei Ugnė Milerytė, Darija Seliukaitė, Benjaminas Thomas Davisas ir Imanolis Sastre (kvartetas). „Flesh“ choreografija leido artistams pasinerti į turiningų būsenų erdves, atskleidė tas kai kurių iš jų talento savybes, kurios iki šiol neturėjo progos būti pastebėtos.
Su Wayne'o McGregoro kūryba Lietuvos šokio mėgėjus jau prieš porą dešimtmečių supažindino tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Šiandien šio visoje Europoje garsaus choreografo pavardė - ir LNOBT repertuare. Kol kas - ne prie naujausio ar specialiai Lietuvos baleto trupei sukurto darbo, bet prie 2008-aisiais pirmą kartą Londono Karališkosios operos scenoje parodyto spektaklio „Infra“ pagal Maxo Richterio muziką. Per keturiolika metų choreografo braižas keitėsi, tačiau vertėjo grįžti prie šio darbo ir leisti juo pasimėgauti ir artistams, ir žiūrovams.
Raiški neoklasikinė stilistika patraukli paradoksaliomis judesių dermėmis, tiksliomis choreografinėmis formomis, kurios reikalauja atidumo ir ištvermės, neleidžia slėptis už perdėtų jausmų. Dvylika artistų - tiksliau, solistų, nes kiekvienas turi didesnę ar mažesnę laiko atkarpą individualiam ar duetiniam pasirodymui, - kuria pulsuojančią, savita ritmika ir vidine dramaturgija pasižyminčią plastinę struktūrą. Scenos viršuje projektuojama menininko Juliano Opie elektroninių stilizuotų figūrėlių - įvairaus stoto vyrų ir moterų - eisena, iliustruojanti choreografą ir kompozitorių įkvėpusį Thomo Stearnso Elioto eilėraštį „Prarasta žemė“, parašytą prieš šimtą metų. Skaitmeniniai žmonės kartais blaško dėmesį, varžosi su apačioje tikrų šokėjų įkūnijamomis choreografinėmis formomis, nepaliaujamai judančiu baltu švytėjimu jas nurungia. Galbūt tai tiko 2008-aisiais, bet šiandien tai atrodo kaip perteklinis, iliustratyvus sprendimas. Todėl visai kitaip suskamba paskutinis duetas, kuriam jau nebetrukdo kartu su iš kairės į dešinę praėjusių artistų būriu dingę žmogeliukai, - tamsus, neutralus fonas paaštrina šokėjų siluetus, judesių kombinacijas, suteikia jiems daugiau emocinių atspalvių.
Pirmuosius du „Infra“ spektaklius šoko Anastasija Čumakova, Kristina Gudžiūnaitė, Gohar Mkrtchyan, Marine Pontarlier, Julija Stankevičiūtė, Olesia Šaitanova, Ernestas Barčaitis, Andrea Canei, Edvinas Jakonis, Joao Jezleris, Jeronimas Krivickas ir Jonas Laucius, trečiąjį - Marija Kastorina, Charlotte Lejeune, Karolina Matačinaitė, Gabrielė Marčiukaitytė, Ugnė Milerytė, Haruka Ohno, Ignas Armalis, Victoras Coffy, Danielis Dolanas, Zsoltas Vencelis Kovácsas, Imanolis Sastre ir Voicechas Žuromskas.
Pavardžių sąrašai šiuose komentaruose - neatsitiktiniai. LNOBT baleto trupės artistai perprato skirtingą trijų kūrinių choreografinę stilistiką, mokėjo kūnu, judesiais, veide atsispindinčiomis emocijomis išreikšti tai, ką žodžiai perteikti bejėgiai. Ypač džiugina, kad greta patyrusių šokėjų turėjo progą pasirodyti ir tie, kuriems pastarieji sezonai LNOBT - pirmieji.
Vertindamas šių spektaklių keliamas asociacijas, choreografijos, muzikos, sceninių vaizdinių, atlikimo estetikos darną supranti, kad abstrahuotas, siužeto atsisakantis, žiūrovo intuicija pasikliaujantis šokis, ko gero, yra produktyviausia šiuolaikinės choreografijos raidos kryptis. Spektaklius, kurie pasakoja istorijas, narplioja personažų santykius arba džiugina melodijomis ir spalvingais scenovaizdžiais bei kostiumais, tenka palikti baleto paveldui. Jis taip pat nepaprastai svarbus, todėl tikėtina, kad po pastarojo sezono vienaveiksmių baleto vakarų Lietuvos baletas netrukus nudžiugins kokia nors kokybiška seno gero klasikinio baleto rekonstrukcija.
Kita vertus, LNOBT parodytus ir Iváno Pérezo, ir Wayne'o McGregoro kūrinius taip pat jau galima vadinti šiuolaikinio baleto paveldu, kurio autoritetas paaiškina ir Martyno Rimeikio choreografinės mąstysenos kryptis, siekį išgryninti judesį, judesių derinius ir artistines reakcijas.
Prasidėjus ketvirtajam Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiui, minorinė spektaklių „Dienos, minutės“, „Flesh“ ir „Infra“ nuotaika neapsaugo nuo kankinančių minčių apie dabartį, bet estetizuoja nerimą, ilgesį ir viltį - ir savaip sutvirtina, apvalo, nuskaidrina.
