Nerimaujanti pora

Ieva Tumanovičiūtė 2022-02-21 7md.lt, 2022-02-11
Scena iš spektaklio „Plaučiai“, aktoriai – Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė, režisierius Luca Vassos (2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Plaučiai“, aktoriai – Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė, režisierius Luca Vassos (2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Nesunku susitapatinti su spektaklio „Plaučiai“ (premjera sausio 18, 19 d. „Menų spaustuvėje“) veikėjų nerimu. Jų nervingumas, jautrumas, nesibaigiantis žodžių srautas parodo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus būseną, svyruojančią ties riba su psichikos sutrikimu. Viena vertus, žmonėms scenoje norėtųsi duoti raminamųjų, antra vertus, savotiškai ramina vaizdas, kaip kiti panikuoja susidūrę su gyvenimu, kuris, nepaisant visų pastangų, sunkiai kontroliuojamas.

2015 m. festivalyje „Sirenos“ buvo parodytas pagal Duncano Macmillano pjesę „Plaučiai“ režisierės Katie Mitchell sukurtas to paties pavadinimo spektaklis („Schaubühne“, 2013). Konceptualiame kūrinyje aktoriai, mindami dviračius, gamino spektakliui reikalingą elektros energiją. Režisierė pabrėžė globalias pjesės problemas, skatino kritišką personažų vertinimą. Kauno miesto kameriniame teatre neseniai šią pjesę pastatė režisierė Agnija Leonova. Jaunas italų režisierius Luca Vassos, Romoje baigęs vaidybos studijas, per „Erasmus“ programą atvykęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei susidomėjęs režisūra, savo versijoje susitelkia į aktorius ir veikėjų tarpusavio santykius.

Scenoje tarp keliolikos baltų stačiakampių, lengvai imituojančių bet kokią erdvę - parduotuvę, namus, automobilį, parką, - vaidina balintos kavos atspalvio drabužius vilkintys aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė (scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė). Jie kuria šiuolaikišką porą - išsilavinusią, daug besikalbančią ir viską racionaliai apsvarstančią. Gyvenimas jiems neteka natūraliai. Gyventi jiems reiškia kalbėtis apie gyvenimą ir jį planuoti.

Siurbytė vaidina protingą, emocingą, jautrią ir perdėtai atsakingą perfekcionistę. Kalbėdama ji daug gestikuliuoja ir nenustygsta vietoje. Aktorę režisierius pamatė filme „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018). Jame Siurbytė vaidino ryžtingą, siekiančią to, ko nori, moterį, o spektaklyje jos veikėja pažeidžiamesnė ir labiau įsitempusi, bet abiem būdingas nesusitaikymas su jų lūkesčių neatitinkančia tikrove.

Storpirščio kuriamas personažas jaudinasi ne mažiau už partnerę, bet moka atsiriboti, tarkim, viską užmiršęs susitelkti į televizorių. Jis paprastesnis už ją, bet pasiduoda jos polinkiui viską analizuoti. Aktoriai įtikinamai kuria šiek tiek komiškus tipažus, kurie siekdami kontroliuoti gyvenimą ir apmąstydami kiekvieną žingsnį sukelia sau daug papildomo nerimo. Jų mintys provokuoja baimę ir nesaugumą. Jie patys priveda save prie panikos ribos, svarstydami, ar turėtų susilaukti vaiko.

Režisierius pjesę stato pažodžiui sekdamas dramaturgą, į personažus žiūrėdamas su lengvu humoru. Beveik tuščioje erdvėje aktoriai suvaidina reikiamas vietas ir aplinkybes - tarkim, šokčiodami ant kubų „važiuoja“ automobiliu, o scenoje kabantys balti marškiniai virsta išnaudojančiu viršininku, „talžančiu“ vyrą. Vassos pabrėžia poros, siekiančios viską padaryti tinkamai, santykių dramą, pabaigoje įgaunančią melodramatiškų elementų, tačiau naujų įžvalgų šia tema nepateikia. Jaunų lietuvių kūrėjų spektakliai pasižymi ryškesnėmis režisūrinėmis idėjomis. Tarkim, choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ (2021), jungiant įvairias raiškos priemones, parodomi skirtingi požiūriai į vaikus bei (ne)norą jų susilaukti, atskleidžiamos su šia tema susijusios baimės, prietarai, stereotipai. Beveik tuo pat metu, kaip ir „Plaučių“, įvyko režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Sieros magnolijos“ premjera. Čia pagrindiniai veikėjai - taip pat pora, tik dvidešimčia metų vyresnė už „Plaučių“ veikėjus. Jos problemos - jau nebe vaikai, bet seni tėvai, ir ne ateities planai, bet į antrąją pusę einantis gyvenimas. Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis sukūrė ne visada simpatiškus, užtat netikėtus ir lengvai nenuspėjamus personažus, o spektaklio prasmių laukas gerokai platesnis.

Jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbų kontekste Vassos spektaklis „Plaučiai“ nublanksta prieš ryškias režisūrines idėjas ir formos ambicijas. Kūriniui trūksta netikėtumo, atradimo momento: jis neatveria naujų temos perspektyvų, nepanaudoja originalių išraiškos priemonių, tik įtaigiai pakartoja tai, kas jau žinoma. Aktoriai įtikinamai vaizduoja šiuolaikiškus tipažus ir leidžia su jais susitapatinti bei išgyventi sudėtingas jų emocijas. Tai dar vienas į meninius atradimus nepretenduojantis spektaklis, tačiau skirtas teatre susidurti su intymiomis problemomis, kasdienybėje rūpinčiomis daugeliui.

7md.lt

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.