Gyvenimas kupinas mechaninių judesių. Tarsi ore plūduriuojančios dulkės, apgaubiančios kiekvieną daiktą, kiekvienas iš mūsų randa būdų panardinti save į rutiną, apvelkant kiekvieną reikšmingą jausmą, žodį, tyliai bręstančią nerealizuotų tikslų sėklą kasdienėje užmarštyje, šioje nepakeliamoje patogumų iliuzijoje. Žmogaus prigimtis tokia - bėgti tolyn nuo savų minčių, neišsipildžiusių norų, prisiminimų, kurie visuomet ras būdą išnirti paprasčiausiose dienos akimirkose: tvarkant namus, plaunant indus, keliaujant įprastu maršrutu iš taško A į tašką B. Su kasdienybe kiekvienas dorojasi savaip, tačiau kiekviena atidėta reikšminga mintis apauga naujais sluoksniais neiššifruojamų jausmų, kurie slegia, vieną dieną prasiverždami į nesutramdomą audrą.
Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Liučė čiuožia“ veikėjai dūsta savo kasdienybėje ir tai daro nemaloniai atpažįstamai. Lengvabūdiška nuotaika, šaržuotos tikrovės situacijos žiūrovą netikėtai priverčia atsigręžti į save. Apie meilę sukurtame spektaklyje rodomos trijų skirtingų porų siužetinės linijos, išryškinant absurdiškus gyvenimo mažmožius. Ir šie mažmožiai, pavyzdžiui, įsižiebiantis konfliktas dėl pomidorų padažo ir kas vakarą valgomos tos pačios žuvies, spektaklyje išvirsta į nebepakeliamą kasdienės rutinos rezultatą, kuris ant pjedestalo išstato nuo slopinamų jausmų bunkančius bei vėstančius žmonių tarpusavio santykius. „Nujaučiau, kad mums gali taip nutikti, kad esi toks žmogus, kuris renkasi neišsipildymą. Jeigu galima ko nors neturėti ir kankintis - valio, turėti tau... per sunku“, - sako Feliksas, vienas pagrindinių veikėjų.
Prisipažinsiu, kai pirmą kartą perskaičiau Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę, jos sukurtas pasaulis manęs nesudomino. Gal tik vietomis, veikiant paveikioms dialogų frazėms, jautriai pagautoms ir įrėmintoms žmogiškų santykių akimirkoms. Todėl buvo smalsu, kaip ši iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga buitinė pjesė transformuosis Oskaro Koršunovo teatro studijoje. Juk kai spektaklio siužete dominuoja žmonių buitis ir santykiai, visuomet kyla rizika, kad vietoj įtraukiančio psichologinio gylio ir atpažįstamumo kūrinys virs lėkšta televizine melodrama. Ir šia plona riba režisierius, regis, skoningai sužaidžia, pasitelkdamas kontrastingą bei autoironišką mūsų, visuomenės, netolimos praeities refleksiją. Šis varijavimas tarp juoko ir skausmo, žiaurumo ir meilės tarsi sustyguoja spektaklio ritmą ir išlaiko žiūrovų dėmesį iki pat spektaklio pabaigos.
Spektaklis prasideda sentimentaliais prisiminimais apie 2000-ųjų Lietuvą: fone skamba Britney Spears ir „Timid Kooky“ dainų variacijos, ant sienų pakabintuose ekranuose rodomos ištraukos iš to meto lietuviškų realybės šou laidų. Taip nupasakojamos laiko aplinkybės, o pats spektaklis vietomis ima priminti „Akvariumo“ ar „Kelio į žvaigždes“ parodiją. Tačiau veiksmas intensyvėja, o iš skirtingų salės kampų tarsi vaškinės figūros paeiliui atgyja skirtingos veikėjų poros.
Režisierius pasiūlo kelis stebėjimo taškus: apie „Nokia 3310“ telefonus ir esemesinį flirtą žiūrovams pasakoję aktoriai (Kamilė Petruškevičiūtė ir Aidas Jurgaitis) netikėtai virsta operatoriais, filmuojančiais spektaklyje kuriamą veiksmą. Tai suteikia žiūrovui galimybę rinktis, ar tiesiogiai stebėti aktorius, ar per ekranus transliuojamą veiksmą, ar sekti papildomas vaizdo projekcijas. Dinamiškai besikeičiantys vaizdai sutrikdo tik iš pradžių. Jau netrukus kartu su Feliksu (Lukas Malinauskas) ir Liuče (Taura Kvietinskaitė) stovi „Maximos“ kasoje, bėgi per lietų pastogės link, išgyveni sapną primenančius Felikso prisiminimus apie motinos (Žygimantė Jakštaitė), slaugiusios neįgalų savo vyrą (Artiomas Rybakovas), emocinį kauksmą.
Kino raiška, vis labiau įsiliejanti į teatrą, atrodo, nė trupučio netrukdo. Teatras, kuris kadaise, tolimaisiais viduramžiais, siekė praplėsti savo erdvėlaikį daugiaplane simultanine scenografija, dabar tam pačiam tikslui pasitelkia naujus metodus. Jis reaguoja į jį supančią visuomenę, įgaudamas naujas formas, ir kartu išlaiko meninę savastį. Šiuo atveju kameros spektaklyje tampa neblogu įrankiu, siekiant praplėsti sceninį vaizdą, priartinti detales, manipuliuoti žiūrovo dėmesiu. Technologijomis bei minimalistine scenografija spektaklio kūrėjai paverčia ribotos erdvės OKT studiją dinamiška vieta, kurioje tarsi kaleidoskope kinta ritmiškai dėliojamos spektaklio scenos.
Ir viskas čia apie kontrastingą meilę, kurios išdidinti atspindžiai pirmiausia juokina, tačiau netrukus pradeda graudinti. Tokį spektaklio paveikumą labiausiai lemia įtaigi aktorių vaidyba. Pradedant nuo epizodinių veikėjų-operatorių, baigiant itin šaržuota trečiąja pora (Gailė Butvilaitė ir Karolis Vilkas), suteikiančia spektakliui komiško lengvumo. Stebėdama Malinausko Felikso ir Kvietinskaitės Liučės vaidybą, beveik galiu patikėti, kad šis įniršis dėl negebėjimo susikalbėti, dėl aplaidumo ir pagarbos praradimo yra nesumeluotas, sukurstytas pačios realybės. O štai Felikso motinos kaltės jausmas, kalbant su išeinančiu vyru, paskutines spektaklio scenas paverčia itin kinematografiškomis. Tarsi užstrigusiame filmo kadre raudanti motina vis kartoja tą pačią frazę: „Palauk, aš nespėju, palauk.“
Iš tiesų, koks įdomus reiškinys tas pirmas melagingas įspūdis, kai iš pirmo žvilgsnio daug kas regisi taip paprasta ir nesudėtinga, tarsi stebėtum lengvus dailiojo čiuožimo judesius, greitą slydimą ar apsisukimus, nekainuojančius sportininkams nė trupučio pastangų. Kai sukuriamas lengvumo ir paprastumo įspūdis - ta nuostabą kelianti iliuzija, už kurios slypi sunkus darbas, lemiantis profesionalumą. Stebi sceną, kurioje vyksta ramus, o gal net paikai juokingas dialogas, tačiau už jo griaudi, siaučia audra, kurios niekas negirdi ir nemato, tačiau vis dėlto labai gerai jaučia.
