(Ne)laimės kontūrai

Gitana Gugevičiūtė 2010-08-10 durys.daily.lt
Miuziklo „(ne)Laimingi žmonės” vaizdas

aA

Rašančiam apie teatrą (tegu ir epizodiškai) žmogui didelė laimė tapti savotišku teatro kūrimosi metraštininku. Pirmieji „Memelio teatro“ judesiai atrodo labai simpatiški.

Netelpa į miuziklo rėmus

Jie (t.y. teatro įkūrėjai režisieriai Rūta Bunikytė ir Vaidas Kvedaras) skelbia anaiptol nepaviršutiniškas idėjas ir drąsias pretenzijas kurti meną - profesionaliai, ne paskubomis, formuojant savą teatrinę kalbą, ieškant naujų sceninių sprendimų, įdomios dramaturginės medžiagos. O R.Bunikytės keletas ankstesnių darbų tampa savotiškais laiduotojais, kad šios deklaracijos neišsisklaidys ore kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pačioje vasaros pradžioje (birželio 3 d.) „Memelio teatras“ pristatė pirmąją savo premjerą - modernų miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal britų dainininkės Kate Bush dainas. Tokį žanrą (šiuolaikinis miuziklas) nustatė spektaklio kūrėjos - vokalistė, idėjos autorė Raimonda Vaičiūtė, choreografė Aistė Abromavičiūtė ir režisierė R.Bunikytė, viename interviu užsiminusi, kad spektaklio forma netelpa į miuziklo rėmus, todėl žodis „šiuolaikinis“ tarsi padeda išbalansuoti tarp to, ko galbūt nėra, ir netikėtų inovacijų.

Artima klipo dinamikai

Režisierei svetima estradinio pobūdžio kūryba, todėl ir šiame spektaklyje nesiveržiama tiesiogiai atspindėti gyvenimo (nei su meilės pikantika, nei su likimų griūčių dramomis), nesiekiama kurti paprasto, aiškaus, nuoseklaus siužeto.

Per spektaklio fragmentiškumą, klipo dinamikai ir tempui artimą jo prigimtį, abstrakcijos universalumą siekiama kalbėti apie daugelį žmonių jungiančią (ne)laimės sistemą (arba tą sistemą kuriančius žmones).

Tai ir galėtų būti pagrindinė šiuolaikinio miuziklo „(ne)Laimingi žmonės“ istorija, vystoma Baro dainininkės (vokalistė Edita Bodrovaitė) dainuojamose dainose - savotiškame pasakojime. Baro dainininkė - stebėtoja. Visas spektaklis - tai arba jos akimis pamatyta realybė, arba paprasčiausia fantazija, gimusi jos galvoje. Iš kur - prisiminimų ar vaizduotės (?) - atkeliauja kiti spektaklio veikėjai (baro klientai), gal ne taip svarbu. Svarbiau, kad jos (dainininkės) atliekamų dainų fone bevardžiai baro klientai tampa žmonėmis - nelaimingomis meilės trikampio aukomis. Iš pirmo žvilgsnio - įžūliais ir grubiais kareiviais, trokštančiais meilės. Kasdienės rutinos skenduoliais, nedrįstančiais atsiverti, bijančiais pasirodyti „per minkštais“ šiam pasauliui, pasikeisti ir prarasti tai, kas saugu, (nes) įprasta.

Baro dainininkės lūpomis

Baro dainininkės pasakojimai, t.y. dainos, prikelia gyvenimui tiesiog žmones - ne kovotojus, ne ieškotojus, ne maištautojus. Tąja prasme Baro dainininkė stovi aukščiau už juos visus, nes yra nepriklausoma - ji reflektuoja bare pasirodančių žmonių gyvenimus. Savo mintimis ji nueina daug toliau, nei įžiūri akys kelintą bokalą tuštinančioje ekspresyvioje merginoje (Inga Kuznecova) ar droviame akiniuotame vyruke (Modestas Milčius). Tačiau ji bet kada gali iškelti ranką aukštyn ir sustabdyti spektaklio veiksmą, - taip atsiriboti nuo įsišėlusių veikėjų (kurie kėsinasi vėlei išsilaisvinti iš tylos kad ir... čiaudulio garsu).

Vis dėlto pasigedau ryškesnės Baro dainininkės sąsajos su spektaklio veiksmu, aiškesnio santykio su pasakojamomis istorijomis. Ne atsitiktinių, techniškų susidūrimų su kitais spektaklio veikėjais, o nuoseklių, vidinėmis prasmėmis grįstų santykių. Nekantrauju miuziklo scenoje išvysti šio projekto idėjos autorę, susižavėjusią K.Bush muzika, R.Vaičiūtę. Galbūt jos asmeninis prielankumas kultinei dainininkei atliekamas dainas praturtins ir aktorine linija (arba tuo, kas vadinama charizma)?

 „Memelio teatro” nuotraukos
 „Memelio teatro” nuotraukos

Nepatirtis šoka į akis

Režisierė nesiekia kurti nuoseklių veikėjų charakterių. Greičiau atvirkščiai - iš aktorių (kurie yra šokėjai) reikalauja ryškaus teatrališkumo, aštrumo, griežtų (utriruotų) reakcijų, tikslios vaidybos. Šioje vietoje režisierei gražiai talkina choreografė A.Abromavičiūtė, judesį pavertusi veikėjų kalba, padėjusi aktoriams plastine raiška į paviršių perkelti tai, kas tūno jų viduje, galbūt prigimtyje. Tačiau, nors kūno judesiai ir atskleidžia veiksmų priežastis ir kryptį, sielos judesių, emocinės sugestijos stinga. Aktorių nepatyrusi jaunystė vis šoka į akis. Unikalių psichinių reakcijų stoka susijusi ir su pradedančiojo scenine (ne)patirtimi. Aktoriai juda, veikia, bet vaidmens veidą slepia už savojo.

Tam tikrus dramaturginius netolygumus galėjo lemti tai, kad spektaklio dramaturgija gimė ne bendradarbiaujant kompozitoriui ir libreto autoriui, o laisvai atsirenkant, interpretuojant britų dainininkės K.Bush dainas. Dainuojamosios struktūros nebūtinai susijusios su scenos turiniu ir atvirkščiai. Kol kas muzika skamba kaip gražus fonas veiksmui. Kaip pretekstas vokalistei dainuoti, o grupei („Frech“) groti. Kaip bendra atmosfera, užpildanti spektaklio karkasą, sustatytą iš atskirų scenelių: apie Merginą su akiniais (Rasa Želnytė) ir Vaikiną su akiniais (M.Milčius) - abu nedrąsūs, tarsi repetuoja susipažinimą; apie merginos, tuštinančios bokalus, vienatvę; du kareivius (Mantvydas Žilinskas ir Robertas Žlibinas), geriančius, laužiančius rankas bei visus statančius „ant ausų“; apie uždarą dienų ratą (rytas, darbas, miegas, batų valymas, nusirengti-apsirengti, mankšta...); apie žmones, pačius save uždarančius į narvelius, draudžiančius sau mylėti ir atvirkščiai - įsimylinčius ir susitinkančius...

Judesys nurungė emociją

Svarstau, o koks šiame spektaklyje Barmeno (Marius Drakšas) likimas? Jis, nors vis į spektaklį įsiveržia su alaus bokalais, laikraščiais ar drausminančiu šūviu, man regisi nepelnytai nustumtas į užribį, paliktas žiūrovo nestebimai saviveiklai. Gal Barmenui tiesiog nėra vietos dainininkės mintyse-dainose, pasakojančiose vieną iš pasaulio suvokimo versijų? Gal čia esama neišplėtoto konflikto?

Šiame racionaliai sukurtame (kuriamame) ir valdomame sceniniame reginyje kol kas stinga to, ką būti galima vadinti „vidine evoliucija“. Kol kas aktyvumas, judrumas, judesys nurungia emociją, ir bendras vaizdas (kurio kokybiniam kitimui dar galėtų pasitarnauti įdomesni apšvietimo sprendimai) tampa kiek statiškas.

Vaizde, skalsiame muzikos bei modernaus judesio, malonių akiai kostiumų, dar tik dygsta žmogaus siela.

DURYS.DAILY.LT

recenzijos
  • abcd prie teatro laužo

    Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.

  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.