Į Šiaulius žiūrėti Jono Meko kūrybos įkvėpto spektaklio „Found found found“ (režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė) važiavau apsiginklavusi planu: rašysiu tik apie šitą spektaklį ir nekalbėsiu apie tą, kurį prisiminiau ruošdamasi žiūrėti šiaulietiškąjį, ir iš kurio sužinojau apie Joną Meką. Svarbiausia bus pamatyti patį kūrinį ir apie jį papasakoti, o ne dalytis 20-ties metų senumo prisiminimais, kurių patikimumas keltų abejonių. Negalvosiu apie dainas, kurių tekstus iki šiol prisimenu; necituosiu to vieno eilėraščio; neminėsiu, kas yra kelio pradžioje. Žiūrėsiu spektaklį ir būsiu jam atvira. Bet jei tuo metu būčiau prisiminusi Meko patarimą apie planavimą, būčiau susilaikiusi nuo tokio bergždžio energijos švaistymo ir nenusivylusi savimi dėl to, kad pakilusi į Valstybinio Šiaulių dramos teatro Didžiąją sceną, nusiavusi batus, pro medines duris žengusi į vaidybos aikštelę - pievą, kiemą, kino teatrą, namus - ir išgirdusi uždainavusius aktorius, nesuturėjau minčių. Jos negailestingai bloškė mano planą ir pasileido atgal laiku pas mano pirmą teatrinę meilę: pirmą spektaklį, kurį žiūrėjau bent dešimt kartų, kurio tekstus mokėjau mintinai ir kuris atvėrė man iki tol negirdėtą lietuvių išeivių avangardą.
Taigi aktoriams Martynui Baranauskui, Tautvydui Galkauskui, Alvydei Pikturnaitei, Monikai Šaltytei ir Aistei Šeštokaitei „Found found found“ pradžioje uždainavus apie Darių ir Girėną, prie jų tylutėliai prisijungus kažkam iš žiūrovų už mano nugaros, aš, padedama aname spektaklyje Eglės Mikulionytės vaidintos Margaritos, mintyse ėmiau plėšti „kas ten dainuoja taip liūdnai“. Po kojomis paklotas žalias linoleumas, kur ne kur pražydęs spalvotais žiedais, priminė pokalbį su čiobreliais; scenoje išdėlioti televizoriai bei stačiakampė metalinė konstrukcija - pagrindinį Medilės Šiaulytytės scenografijos akcentą; iš nuotraukos ant suolelio scenoje persikrausčiusi Mekienė - atgyjantį rūpintojėlį, o ekrane pasirodantis Mekas - jaunesnę, sirtakį šokančią savo versiją.
Kam, mano mintys, jūs vis galvojate apie seną, pamirštą ir ne vienu aspektu problemišką spektaklį? Prieš akis - jauni aktoriai, gražūs kostiumai, tyrinėti kviečianti scenografija ir atviras, bet kokioms interpretacijoms atsiveriantis kūrinys. O jūs, mintys, įsikibusios praeities. Tarsi spektaklis būtų atsivėręs taip plačiai, kad pažvelgusios į jį smukote kiaurai, į pačią pradžių pradžią. Į tą vietą, kurią atsimenu kaip pirmą pozityvų estetinį ir emocinį sukrėtimą teatre. Į tą laiką, kai iš teatro išėjau laiminga, kaip geležėlę radus. Ir net ne vieną, nes be paties spektaklio į širdį įkrito ir Jono Meko tekstai.
Kelionė laiku, regis, buvo būtina, kad prisipažinusi sau, jog kišenėje vis dar laikau tas dvi geležėles, nustočiau jaustis blogai stebėdama prieš akis vykstantį spektaklį. O jaučiausi tikrai blogai, nes nepajutau nei emocinio, nei intelektinio ryšio. Tiksliau, nepajutau ryšio su „Found found found“ kaip spektaklio visuma. Nors, pavyzdžiui, patyrinėti scenografiją (Eglė Kliučinskaitė), joje pasivaikščioti, prisiliesti prie kontrastingų medžiagų paviršių ar išklausyti išplėtotą muzikinį pasirodymą (kompozitorius Gintaras Sodeika) būčiau tikrai norėjusi. Juk kaip smalsu kyštelėti galvą už kabančio ekrano ar paklodės, prisėsti prie savo programas transliuojančių televizorių, atsistoti ar prigulti linoleumo pievos vidury skambant puikiems aktorių balsams.
Apskritai, spektakliui sukurta erdvė man buvo pati įdomiausia „Found found found“ dalis. Ji reprezentuoja ir lauką, ir vidų, namų artumą ir medijų kuriamą atstumą, tad erdvės tyrinėjimas čia galėtų prilygti pasivaikščiojimui spektaklio kūrėjų, Jono Meko arba savo paties pasąmone, sapnų pasauliu. Gal toks pasivaikščiojimas leistų geriau suprasti ar net fiziškai pajausti, koks yra kūriniu paverstas gyvenimas arba kokia gali būti kūryba, kai joje nuolat dokumentuojama kasdienybė. Kaip toks santykis su kūryba ir gyvenimu keičia ir vieną, ir kitą. O galbūt net prilygtų kūrybiniam ritualui, patekimui į liminalią erdvę, iš kurios išeinama neišvengiamai pasikeitus. Ypač jei pavyktų prisijungti prie muzikos atlikimo, dainavimo. Bet žiūrovai spektaklyje dalyvauti kviečiami tik tol, kol perskaitę elgesio instrukcijas, nusiavę batus ir pravėrę medines duris įžengia į sceną. O tada tenka prisėsti ant nepatogių kėdžių, suolų arba pagalvėlių ir stebėti visai šalia vykstantį veiksmą: lygiai taip, kaip visada būna teatre, tik šį kartą truputį arčiau žiūrovų.
Aktoriams ir publikai atsidūrus taip arti vieniems kitų, regis, sunku išsisukti nuo apsikeitimo energija ir emocijomis. Tačiau šiame spektaklyje tai pavyksta ganėtinai sėkmingai. Abejingi aktorių veidai, nesuinteresuotas šnekučiavimasis, vos kelis kartus nutrauktas Pikturnaitės juoko ar muzikinių intarpų, keičiančių emocinį spektaklio atspalvį, priminė Jasinsko spektaklio „Bowel“ vaidybos manierą. Jame aktoriai veikia tarsi kompiuterinio žaidimo personažai: atsiduria žmonėms atpažįstamose situacijose, bet reaguoja į jas be žmonėms būdingų emocijų. Tarsi jausti arba vaidinti jausmą scenoje būtų netinkama, tarsi užtektų tik pasakyti, kas galvojama ir išgyvenama. O kontrastingai tokiai vaidybai žiūrovams ekrane parodomas Mekas, kalbantis apie Britney Spears. Čia kur kas daugiau aistros ir atvirumo, tad spektaklyje „Found found found“ ekranas greitai ima viršų prieš gyvus žmones - noriu stebėti, ką parodys Ričard Žigis projekcijos, bet ne sceną, ne gana intensyviai kintančias mizanscenas, ne ranka pasiekiamus aktorius.
Todėl spektakliui einant pabaigos link, spaudžiu tas savo pasenusias geležėles ir bandau neišsiduoti, kad galvoju visai apie kitą spektaklį, apie kitą laiką, apie kitokį jautrumą, kitokį Meko kūrybos supratimą. Bandau neišsiduoti, kad nesusikalbu su „Found found found“. Kad nerandu jame beveik nieko sau. Kad šį kartą iš teatro išeisiu tuščiomis. Išskyrus keturias gražias spektaklį lydinčias atvirutes, kurias susirinkti padėjo nuostabios teatro darbuotojos, ir Meko vizitus Lietuvoje dokumentuojančių nuotraukų parodos atsiminimą. Atrodo, šį kartą teatras liminalia erdve tapo patiems kūrėjams: jie ieškojo ir rado, o dabar savo atradimus rituališkai kartoja žiūrovams. Gal žiūrėdami „Found found found“ (at)rado ir dar kas nors, geriau susikalbantis su šia kūrėjų karta. O aš tik prisiminiau savo parūdijusią laimę, paprastą Meko kalbėjimą, kasdienybės džiaugsmą ir kelis eilėraščius.
Čia labai tiktų užrašyti tą, kurio pradžia buvo daug kartų kartota sename spektaklyje ir kurio pasižadėjau nekartoti. Beveik susitvardysiu ir pacituosiu kitą:
Sekmadienis.
Palaisčiau gėles,
kaip
paprastai,
kas sekmadienis.
Vakar su Eugenijum
išgėrėm alaus
ir po stiklą
Bušmilo.
Tada ėjom gatve, ir
Erika, ji apkabino
medį ir
bučiavo jį.
A, kaip laimingas
buvo medis
Houston gatvės
kryžkelėje,
niekados
nebučiuotas,
virpėdamas
ekstazėje,
bet
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
