„Neišmoktos pamokos“ baksnoja į mūsų ydas

Vaiva Sapetkaitė 2017-03-06 teatrai.lt, 2017 02 27
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mokyklose mokiniai mokomi daugybės svarbių dalykų: fizikos, gimtosios ir užsienio kalbos, istorijos... Vis tik niekas iš jų nereikalauja įsisavinti pačių svarbiausių žinių.

„Menų spaustuvės“ scenoje pristatytas patrauklus eksperimentas - pusiau spektaklis, pusiau koncertas „Neišmoktos pamokos“. Tai - aktoriaus Aleksandro Špilevojaus režisūrinis debiutas. Pagirtina tai, kad jaunas kūrėjas su bendražygiais iškart drąsiai neria į eksperimentus ir neįprastų raiškos formų paiešką.

Keturi aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė, Paulius Markevičius bei pats A. Špilevojus) pasikeisdami įžvalgiai ir emocingai gilinasi į vis kitas Aštuntokų Visatos erdves. Už jų nugarų monologams bei dialogams atspalvį suteikia grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Beje, pastaroji muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. yra pelniusi geriausios Lietuvos roko grupės apdovanojimą.

Kuo gyvena šiandieniniai mokiniai?

„Neišmoktose pamokose“ vaizduojami mokiniai labiau primena žvėrelius, o ne žmones. Tarp jų klesti laukinės gamtos įstatymai. Stiprieji pasiima, ką nori, o silpnieji (žinoma, jei tik nori išlikti) paklūsta ir pasitraukia iš kelio.

Kaip mums, nesusipratėliams suaugusiems, įtaigiai paaiškina P. Markevičiaus personažas, arba tu pirmas prispjaudysi kitiems į arbatą ir gausi minkščiausias bandeles, arba taip padarys tau ir valgysi „medines“ bandeles.

Dėl to į nieką nekreipiant dėmesio, nieko negailint savo kelyje bėgama į mokyklos valgyklą. Liūdna, dalis šių aštuntokų taip į tikslą bėgs visą gyvenimą, vien tik tam, kad kiekvienąkart sužinotų, kad iš tikro norėjo ne to.

Be dažnai betikslio noro dominuoti spektaklyje šmėžuoja ir kitas leitmotyvas - vienišumas žmonių apsuptyje.

Mokiniai mokykloje beveik niekada nebūna vieni, bet emociniai tarpusavio ryšiai čia skurdūs. „Neišmoktose pamokose“ kalbama apie daug ką, bet tikrai draugystei ar meilei vietos čia nėra. A. Špilevojaus sukurtas pasaulis slegia ir gąsdina - niekas čia nėra saugus ar laimingas. Net ir stipriausieji.

„Neišmoktos pamokos“ pasiūlo savitų šiuolaikinės mokyklos interpretacijų. Kai kas atrodo įžvalgu, kai kas - „pritempta“. Bet kuriuo atveju, galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute - dabartinė švietimo sistema per daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos. Kada datos ir formulės tapo svarbesnės nei žmogiškumas, gebėjimas skirti gerą nuo blogo ar tiesiog užmegzti pilnavertiškus santykius su kitais?

Spektaklio metu ne kartą simboliškai nuskamba energijos tvermės dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija gali virsti kitos. Taigi, kuo virs visos vaikų mokyklose patirtos nuoskaudos ir skriaudos? O iš kur atsiras doras ir laimingas žmogus, jei mokykloje apie tokius dalykus niekas jiems nepapasakojo?

Atsargiai: subalansuota paaugliams

Kaip ir įspėja pavadinimas, „Neišmoktos pamokos“ orientuotos į vyresnių klasių mokinių (ar juos auginančiųjų) auditoriją. Jei senokai palikote mokyklos suolą, galite pasijusti tarsi vaikščiojantis zoologijos sode ir stebintis keistokus egzotinius gyvūnus. Nors į juos pažiūrėti įdomu, tikriausiai netrukus abejingai nužingsniuosite toliau. Matyt, jam reikia būti tam tikro amžiaus.

Apskritai bendras vaizdas geras: dekoracijos atrodo patraukliai, jaunų aktorių vaidyba įtaigi, galima prisirankioti įdomių pastebėjimų, be to, daug šarmo suteikia „Colours of Bubbles“ muzika. Vis tik, pasiruoškite, po „Neišmoktų pamokų“ neišeisite geros nuotaikos. Nesvarbu, ar pasirodymas patiks, ar ne, peno rimtiems pamąstymams bus apstu.

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.