„Neišmoktos pamokos“ baksnoja į mūsų ydas

Vaiva Sapetkaitė 2017-03-06 teatrai.lt, 2017 02 27
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mokyklose mokiniai mokomi daugybės svarbių dalykų: fizikos, gimtosios ir užsienio kalbos, istorijos... Vis tik niekas iš jų nereikalauja įsisavinti pačių svarbiausių žinių.

„Menų spaustuvės“ scenoje pristatytas patrauklus eksperimentas - pusiau spektaklis, pusiau koncertas „Neišmoktos pamokos“. Tai - aktoriaus Aleksandro Špilevojaus režisūrinis debiutas. Pagirtina tai, kad jaunas kūrėjas su bendražygiais iškart drąsiai neria į eksperimentus ir neįprastų raiškos formų paiešką.

Keturi aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė, Paulius Markevičius bei pats A. Špilevojus) pasikeisdami įžvalgiai ir emocingai gilinasi į vis kitas Aštuntokų Visatos erdves. Už jų nugarų monologams bei dialogams atspalvį suteikia grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Beje, pastaroji muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. yra pelniusi geriausios Lietuvos roko grupės apdovanojimą.

Kuo gyvena šiandieniniai mokiniai?

„Neišmoktose pamokose“ vaizduojami mokiniai labiau primena žvėrelius, o ne žmones. Tarp jų klesti laukinės gamtos įstatymai. Stiprieji pasiima, ką nori, o silpnieji (žinoma, jei tik nori išlikti) paklūsta ir pasitraukia iš kelio.

Kaip mums, nesusipratėliams suaugusiems, įtaigiai paaiškina P. Markevičiaus personažas, arba tu pirmas prispjaudysi kitiems į arbatą ir gausi minkščiausias bandeles, arba taip padarys tau ir valgysi „medines“ bandeles.

Dėl to į nieką nekreipiant dėmesio, nieko negailint savo kelyje bėgama į mokyklos valgyklą. Liūdna, dalis šių aštuntokų taip į tikslą bėgs visą gyvenimą, vien tik tam, kad kiekvienąkart sužinotų, kad iš tikro norėjo ne to.

Be dažnai betikslio noro dominuoti spektaklyje šmėžuoja ir kitas leitmotyvas - vienišumas žmonių apsuptyje.

Mokiniai mokykloje beveik niekada nebūna vieni, bet emociniai tarpusavio ryšiai čia skurdūs. „Neišmoktose pamokose“ kalbama apie daug ką, bet tikrai draugystei ar meilei vietos čia nėra. A. Špilevojaus sukurtas pasaulis slegia ir gąsdina - niekas čia nėra saugus ar laimingas. Net ir stipriausieji.

„Neišmoktos pamokos“ pasiūlo savitų šiuolaikinės mokyklos interpretacijų. Kai kas atrodo įžvalgu, kai kas - „pritempta“. Bet kuriuo atveju, galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute - dabartinė švietimo sistema per daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos. Kada datos ir formulės tapo svarbesnės nei žmogiškumas, gebėjimas skirti gerą nuo blogo ar tiesiog užmegzti pilnavertiškus santykius su kitais?

Spektaklio metu ne kartą simboliškai nuskamba energijos tvermės dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija gali virsti kitos. Taigi, kuo virs visos vaikų mokyklose patirtos nuoskaudos ir skriaudos? O iš kur atsiras doras ir laimingas žmogus, jei mokykloje apie tokius dalykus niekas jiems nepapasakojo?

Atsargiai: subalansuota paaugliams

Kaip ir įspėja pavadinimas, „Neišmoktos pamokos“ orientuotos į vyresnių klasių mokinių (ar juos auginančiųjų) auditoriją. Jei senokai palikote mokyklos suolą, galite pasijusti tarsi vaikščiojantis zoologijos sode ir stebintis keistokus egzotinius gyvūnus. Nors į juos pažiūrėti įdomu, tikriausiai netrukus abejingai nužingsniuosite toliau. Matyt, jam reikia būti tam tikro amžiaus.

Apskritai bendras vaizdas geras: dekoracijos atrodo patraukliai, jaunų aktorių vaidyba įtaigi, galima prisirankioti įdomių pastebėjimų, be to, daug šarmo suteikia „Colours of Bubbles“ muzika. Vis tik, pasiruoškite, po „Neišmoktų pamokų“ neišeisite geros nuotaikos. Nesvarbu, ar pasirodymas patiks, ar ne, peno rimtiems pamąstymams bus apstu.

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.