„Neišmoktos pamokos“ baksnoja į mūsų ydas

Vaiva Sapetkaitė 2017-03-06 teatrai.lt, 2017 02 27
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mokyklose mokiniai mokomi daugybės svarbių dalykų: fizikos, gimtosios ir užsienio kalbos, istorijos... Vis tik niekas iš jų nereikalauja įsisavinti pačių svarbiausių žinių.

„Menų spaustuvės“ scenoje pristatytas patrauklus eksperimentas - pusiau spektaklis, pusiau koncertas „Neišmoktos pamokos“. Tai - aktoriaus Aleksandro Špilevojaus režisūrinis debiutas. Pagirtina tai, kad jaunas kūrėjas su bendražygiais iškart drąsiai neria į eksperimentus ir neįprastų raiškos formų paiešką.

Keturi aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė, Paulius Markevičius bei pats A. Špilevojus) pasikeisdami įžvalgiai ir emocingai gilinasi į vis kitas Aštuntokų Visatos erdves. Už jų nugarų monologams bei dialogams atspalvį suteikia grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Beje, pastaroji muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. yra pelniusi geriausios Lietuvos roko grupės apdovanojimą.

Kuo gyvena šiandieniniai mokiniai?

„Neišmoktose pamokose“ vaizduojami mokiniai labiau primena žvėrelius, o ne žmones. Tarp jų klesti laukinės gamtos įstatymai. Stiprieji pasiima, ką nori, o silpnieji (žinoma, jei tik nori išlikti) paklūsta ir pasitraukia iš kelio.

Kaip mums, nesusipratėliams suaugusiems, įtaigiai paaiškina P. Markevičiaus personažas, arba tu pirmas prispjaudysi kitiems į arbatą ir gausi minkščiausias bandeles, arba taip padarys tau ir valgysi „medines“ bandeles.

Dėl to į nieką nekreipiant dėmesio, nieko negailint savo kelyje bėgama į mokyklos valgyklą. Liūdna, dalis šių aštuntokų taip į tikslą bėgs visą gyvenimą, vien tik tam, kad kiekvienąkart sužinotų, kad iš tikro norėjo ne to.

Be dažnai betikslio noro dominuoti spektaklyje šmėžuoja ir kitas leitmotyvas - vienišumas žmonių apsuptyje.

Mokiniai mokykloje beveik niekada nebūna vieni, bet emociniai tarpusavio ryšiai čia skurdūs. „Neišmoktose pamokose“ kalbama apie daug ką, bet tikrai draugystei ar meilei vietos čia nėra. A. Špilevojaus sukurtas pasaulis slegia ir gąsdina - niekas čia nėra saugus ar laimingas. Net ir stipriausieji.

„Neišmoktos pamokos“ pasiūlo savitų šiuolaikinės mokyklos interpretacijų. Kai kas atrodo įžvalgu, kai kas - „pritempta“. Bet kuriuo atveju, galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute - dabartinė švietimo sistema per daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos. Kada datos ir formulės tapo svarbesnės nei žmogiškumas, gebėjimas skirti gerą nuo blogo ar tiesiog užmegzti pilnavertiškus santykius su kitais?

Spektaklio metu ne kartą simboliškai nuskamba energijos tvermės dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija gali virsti kitos. Taigi, kuo virs visos vaikų mokyklose patirtos nuoskaudos ir skriaudos? O iš kur atsiras doras ir laimingas žmogus, jei mokykloje apie tokius dalykus niekas jiems nepapasakojo?

Atsargiai: subalansuota paaugliams

Kaip ir įspėja pavadinimas, „Neišmoktos pamokos“ orientuotos į vyresnių klasių mokinių (ar juos auginančiųjų) auditoriją. Jei senokai palikote mokyklos suolą, galite pasijusti tarsi vaikščiojantis zoologijos sode ir stebintis keistokus egzotinius gyvūnus. Nors į juos pažiūrėti įdomu, tikriausiai netrukus abejingai nužingsniuosite toliau. Matyt, jam reikia būti tam tikro amžiaus.

Apskritai bendras vaizdas geras: dekoracijos atrodo patraukliai, jaunų aktorių vaidyba įtaigi, galima prisirankioti įdomių pastebėjimų, be to, daug šarmo suteikia „Colours of Bubbles“ muzika. Vis tik, pasiruoškite, po „Neišmoktų pamokų“ neišeisite geros nuotaikos. Nesvarbu, ar pasirodymas patiks, ar ne, peno rimtiems pamąstymams bus apstu.

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.