„Neišmoktos pamokos“ baksnoja į mūsų ydas

Vaiva Sapetkaitė 2017-03-06 teatrai.lt, 2017 02 27
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mokyklose mokiniai mokomi daugybės svarbių dalykų: fizikos, gimtosios ir užsienio kalbos, istorijos... Vis tik niekas iš jų nereikalauja įsisavinti pačių svarbiausių žinių.

„Menų spaustuvės“ scenoje pristatytas patrauklus eksperimentas - pusiau spektaklis, pusiau koncertas „Neišmoktos pamokos“. Tai - aktoriaus Aleksandro Špilevojaus režisūrinis debiutas. Pagirtina tai, kad jaunas kūrėjas su bendražygiais iškart drąsiai neria į eksperimentus ir neįprastų raiškos formų paiešką.

Keturi aktoriai (Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė, Paulius Markevičius bei pats A. Špilevojus) pasikeisdami įžvalgiai ir emocingai gilinasi į vis kitas Aštuntokų Visatos erdves. Už jų nugarų monologams bei dialogams atspalvį suteikia grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Beje, pastaroji muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. yra pelniusi geriausios Lietuvos roko grupės apdovanojimą.

Kuo gyvena šiandieniniai mokiniai?

„Neišmoktose pamokose“ vaizduojami mokiniai labiau primena žvėrelius, o ne žmones. Tarp jų klesti laukinės gamtos įstatymai. Stiprieji pasiima, ką nori, o silpnieji (žinoma, jei tik nori išlikti) paklūsta ir pasitraukia iš kelio.

Kaip mums, nesusipratėliams suaugusiems, įtaigiai paaiškina P. Markevičiaus personažas, arba tu pirmas prispjaudysi kitiems į arbatą ir gausi minkščiausias bandeles, arba taip padarys tau ir valgysi „medines“ bandeles.

Dėl to į nieką nekreipiant dėmesio, nieko negailint savo kelyje bėgama į mokyklos valgyklą. Liūdna, dalis šių aštuntokų taip į tikslą bėgs visą gyvenimą, vien tik tam, kad kiekvienąkart sužinotų, kad iš tikro norėjo ne to.

Be dažnai betikslio noro dominuoti spektaklyje šmėžuoja ir kitas leitmotyvas - vienišumas žmonių apsuptyje.

Mokiniai mokykloje beveik niekada nebūna vieni, bet emociniai tarpusavio ryšiai čia skurdūs. „Neišmoktose pamokose“ kalbama apie daug ką, bet tikrai draugystei ar meilei vietos čia nėra. A. Špilevojaus sukurtas pasaulis slegia ir gąsdina - niekas čia nėra saugus ar laimingas. Net ir stipriausieji.

„Neišmoktos pamokos“ pasiūlo savitų šiuolaikinės mokyklos interpretacijų. Kai kas atrodo įžvalgu, kai kas - „pritempta“. Bet kuriuo atveju, galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute - dabartinė švietimo sistema per daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos. Kada datos ir formulės tapo svarbesnės nei žmogiškumas, gebėjimas skirti gerą nuo blogo ar tiesiog užmegzti pilnavertiškus santykius su kitais?

Spektaklio metu ne kartą simboliškai nuskamba energijos tvermės dėsnis: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija gali virsti kitos. Taigi, kuo virs visos vaikų mokyklose patirtos nuoskaudos ir skriaudos? O iš kur atsiras doras ir laimingas žmogus, jei mokykloje apie tokius dalykus niekas jiems nepapasakojo?

Atsargiai: subalansuota paaugliams

Kaip ir įspėja pavadinimas, „Neišmoktos pamokos“ orientuotos į vyresnių klasių mokinių (ar juos auginančiųjų) auditoriją. Jei senokai palikote mokyklos suolą, galite pasijusti tarsi vaikščiojantis zoologijos sode ir stebintis keistokus egzotinius gyvūnus. Nors į juos pažiūrėti įdomu, tikriausiai netrukus abejingai nužingsniuosite toliau. Matyt, jam reikia būti tam tikro amžiaus.

Apskritai bendras vaizdas geras: dekoracijos atrodo patraukliai, jaunų aktorių vaidyba įtaigi, galima prisirankioti įdomių pastebėjimų, be to, daug šarmo suteikia „Colours of Bubbles“ muzika. Vis tik, pasiruoškite, po „Neišmoktų pamokų“ neišeisite geros nuotaikos. Nesvarbu, ar pasirodymas patiks, ar ne, peno rimtiems pamąstymams bus apstu.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.