Klaipėdos dramos teatre pristatytas pagal latvių rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo knygą sukurtas spektaklis „Mane vadina Kalendorium“. Tai latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo darbas, iš aktoriaus Džiugo Griniaus vėl ištraukęs mažą žmogų, kuriam, visai kaip Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“, darsyk tenka grįžti į praeitį ir naudotis laidiniu telefonu. Tiesa, I. Miškinis kuria laikmečio peizažą ir nė kiek neužsiima protagonistų ir antagonistų protegavimu ar gynyba, o režisierius E. Seņkovas renkasi gana manipuliatyvią formą, kai – net baisu pasakyti – pagrindinio herojaus ir nepagrindinių nelaimėlių yra gaila. Kai mene ko nors gaila, norisi bėgti. Bet nepabėgau. Visas beveik penkias valandas nepabėgau.
„Rimts bachūrs Rimants“ iš filmo pagal Rimanto Kmitos romaną ir visus vardadienius mintinai mokantis Oskaras iš „Mane vadina Kalendorium“ turi panašumų – abu sukurti to paties aktoriaus, abu iš mažų miestelių, abu kelia savotišką sentimentalų, primityvų graudulį. Rimants – nes neturėdamas sąlygų turi didelių svajonių apie gražų gyvenimą, bet galiausiai tiesiog vaizdžiai atsako į filme skambančios „BIX“ dainos „Kas iš to?“ klausimą: NIEKO IŠ TO. Gyvenimas eina, bet nieko iš to neišeina. Kalendoriumi aplinkinių vadinamas Oskaras pabudina viduje tą sentimentą, kuris susijęs su atjauta, gal net užuojauta: tai tam tikrą psichinį sutrikimą turintis jaunuolis, savo ypatingu jautrumu ir užklumpančiais nerviniais priepuoliais sunaikinantis šiaip jau gana tvarkingo vaikino įspūdį.
Rimants ir Oskaras kartu yra ir vienas kitam prieštaraujantys tipai: vienas galingas, regbio žaidėjas, komandos lyderis, kitas – kaimo atsiskyrėlis, pastumdėlis. Abi personalijos apibrėžiamos ne tik per kalbą ar intelektualines idėjas, bet ypač – per ekspresyviai įkūnytas charakteristikas. D. Griniui tai tinka. Jis geba persikūnyti, sukurti personažui tinkamą kūno motoriką, kone choreografinę plastiką, balso manierą, žvilgsnio trajektoriją, unikalią psichologinę būseną, tam tikrą herojų supančią atmosferą. Net tarp kitų veikėjų jis išsiskiria vidinio pasaulio dinamika, kuri, net kai aktorius nutyla, gaudžia garsiai ir toli. Tiesa, jo vaidinamas Oskaras į „BIX“ klausimą atsakytų visai kitaip, tylus atsakymas būtų toks: „Trupučiuką daugiau laimės tiems, kas jos neturi.“ Jam beveik netyčia pavyksta dideli, miestelio gyvenimą keičiantys dalykai.
Režisierius E. Seņkovas Klaipėdos dramos teatro scenoje kuria provincijos jausmą par exellence, – lyg norėtų ne apmąstyti ar dekonstruoti, bet tiesiog atvaizduoti periferijos sociumą. Šitas sociumas, šita – čia tikrai galima taip pasakyti – fauna spektaklyje komponuojama iš vizualiai atpažįstamų charakterių: net žiūrėdamas spektaklį be garso, galėtum tobulai įvardyti, kas yra kas ir kas yra koks. Taip ir būtų galima linksniuoti: tas didele širdimi, tas nuskriaustas, tas iš liūdesio piktas, tas ištikimas kaip šuo, tas apsileidęs keistuolis, tas bjaurus, bet giliai viduje – didis humanistas. Visi jie gyvena vilkikų priekabose (scenografas Reinis Suhanovas). Vilkikas jau savaime asocijuojasi su labai vienišu gyvenimu ilgame kelyje. Neimanių miestelėnai – irgi panašiai vieniši, tik ne kelyje, o gyvenime. Šito sociumo koloritas – spektaklį laikanti ašis: netrūksta scenų, kurios specialiai ištęstos, ir jos užtrunka ne todėl, kad kažkas įvyktų, o todėl, kad publika susigyventų su neimaniškių sociumu, kad turėtų galimybę stebėti juos, savitai veikiančius tikrovėje. Sriubos dalinimosi ir valgymo scena – viena iš išskirtinių kūrinio akimirkų: nors čia scenoje tiesiog būriuojasi, stoviniuoja charakteringi bekalbiai herojai, vis dėlto jų bendras buvimas pagaliau primena, kad esame teatre. Kur buvome iki tol? Man regis, literatūroje.
Spektakliai, kurie kliaujasi tekstu, paskutiniu metu ima kelti dvejonių. Šiandieninėje scenoje netrūksta savotiško grįžimo prie teatro kaip literatūrinio teksto inscenizacijos. Deja, tokiuose spektakliuose dažnai užkamuoja jausmas, kad kūrėjų tikslas – ne paveikti žiūrovą beribėmis šiuolaikinio teatro priemonėmis, o veikiau kvietimas kartu garsiai perskaityti literatūros kūrinį. Bet juk šią užduotį puikiai atlieka radijas, taip pat turime tam sukurtą audioknygų žanrą.
Teatro scenoje vis dėlto norisi visuminio poveikio, kad netektų aptikti savęs sėdinčio ir įnirtingai klausančio teksto, nes veikti daugiau nėra ko. Net jei tas tekstas (kaip „Mane vadina Kalendorium“ atveju) plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai. Panašus pojūtis apima ir Justino Vinciūno „Pranašystėje“, ir Krystiano Lupos „Užburtame kalne“: čia irgi vyrauja, įsakinėja ir diriguoja literatūra, tiesa, iš jos pirmuoju atveju sukuriama įspūdinga akustinė kelionė, antruoju – sąmoningas ir itin paveikus laiko lėtinimo, stingdymo, stabdymo ritualas.
Spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ šalia literatūros randame mažo žmogaus jausminę eksploataciją ir tyrimą, ką iš tokio „vargšo“ padaro bendruomeniškumas. Šitai glūdi ir A. Kalnozolo tekste, bet spektaklis, tvirtai įsirėmęs į tekstą kaip esmę, vis dėlto uoliai kuria atmosferą: atrodo, jog kūrėjams svarbu ne tik apibūdinti, kad kartu – geriau nei po vieną, bet ir žiūrovui sukelti tokį jausmą. Neatsitiktinai per pirmą pertrauką fojė gauname paragauti tos pačios sriubos, kurią ką tik ragavo aktoriai scenoje. Beje, nors tai yra neabejotinai publiką paperkantis triukas, vis dėlto meniniu požiūriu toks gestas irgi suveikia: spektaklio bendruomeniškumo idėja įeina į žiūrovą per gerklę srūvant sriubai. Tikrai įeina – į spektaklį grįžti jau nori nenori švelniai prijungtas prie bendruomenės.
Vis dėlto spektaklio esmė – švelni, naivi ir savaip sakrali Oskaro būtis, kuri savo keistomis idėjomis (atidaryti sriubos virtuvę, statyti spektaklį apie liūdnus daiktus, skambinti nepažįstamiems iš telefonų knygos ir kviesti juos į gimtadienį ligoninėje) pamažu ir neįkyriai ima keisti aplinkinių gyvenimus. Jų gyvenimai keičiasi todėl, kad kažkas su jais mezga ryšį, kažkas, neturėdamas iš ko, jiems vis tiek ką nors duoda. Dažniausiai – tiesiog širdį. Klausimą, pasiūlymą, kvietimą. Reikėjimą. Oskaras stebisi savo gimtadienyje matydamas draugus, kurių niekada nepažinojo. Bet jie nenori išeiti – visi tokie vieniši ir tokie staiga iš niekur nieko artimi.
Nors man pikta dėl spektaklio manipuliatyvumo (A. Kalnozolo tekste visai nėra gailesčio!), vis dėlto verta jame pabūti. Kad pamatytum D. Griniaus Oskarą, mėgstantį keptas strimelytes. Kad pamatytum Dariaus Meškausko Janiną, gyvenančią tarp aguročių konservų. Kad išgirstum, kaip nieko per visą spektaklį nepasako Aliaus Veverskio Uvis, ir pajustum Eglės Barauskaitės kuriamos mamos Klaros sutelktą ramybę, tokią vidujai bežadę, lyg būtų iškelta iš piešinio. Kad paaiškėtų, kaip nedovanotinai per savo laidotuves nieko neveikia numirėliai („su mirusiu žmogumi daug daugiau problemų, nes jis pats nieko nedaro“). Ir svarbiausia – kad pamatytum finalinę sceną, kurioje įsižiebia Oskaro priekabos žibintai, pasigirsta Edvardo Griego siuita „Peras Giuntas“, priekaba ima suktis, o gyvenimas pradeda eiti. Oskaras išvyksta tardamas: „Šviesa – reikia eiti į šį žodį.“ Naivu, paprasta, o kažkodėl galiausiai išeini truputį didesne širdimi.
