Ruošdamasi į Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Nikolaso Darnstädto režisuotą spektaklį „Planeta EGO“ skaitau programėlę ir išsirinkinėju epitetus: įspūdingas, sunkiai nusakomas įprastais teatriniais terminais, naujai žvelgiantis į nusistovėjusias teatrinės estetikos normas, naujas patirtis atveriantis, galų gale - neįtikėtinai ryškus, dinamiškas, savo vaizdiniais ir sceniniais sprendimais pribloškiantis pasakojimas.
Jau po spektaklio prisimindama šiuos epitetus mąstau, kad kiekvieną meno kūrinį turime visų pirma suvokti erdvės ir kultūrinio konteksto, kuriame jis gimė, fone. Galbūt Šiaulių miesto gyvenime šie epitetai spektakliui ir tinka. Ir šiuo atveju galbūt net vertėtų atsiriboti nuo asmeninio fono, kurio horizonte spektaklis tokių epitetų nenusipelnytų. Taigi, kelioms pastraipoms atsiriboju, bet vėliau kontekstą žadu pakeisti.
Spektaklis „Planeta EGO“ kuria fantasmagorišką, absurdišką, ryškaus teatrališkumo bruožų turintį siautulį, kuriame viršų ima veiksmo dinamika ir kostiumų estetika. Įspūdingais rūbais, grimu, pulsuojančiu deformuotu kūno judesiu „Planeta EGO“ taria savo žodį būtent vizualumo lygmenyje (scenografijos ir kostiumų dailininkė - Daniela Zorrozua). Nuolatos kyla asociacijos su pasakų pasaulio architektūra, operoms būdinga kostiumo raiška ir grimu kaip įrankiu kurti charakterį, nuotaiką. Dviejų dalių kūrinys siūlo žiūrovui ištęstą, išsamų ir labai aiškiai klausimus artikuliuojantį turinį, kuriame - pasaulyje pasimetęs ir visų pirmyn atgal blaškomas žmogus. Norėjau rašyti Kafkos žmogus, bet taip nesirašo. Kafkos žmogaus blaškymasis, mano nuomone, tylus, pats sau bereikšmis, iki gelmių absurdiškas. Nikolaso Darnstädto žmogaus sutrikimas - deklaratyvus ir sureikšmintas, tonuojamas be atspalvių, o ryškiais ir kiek didaktiškais tonais. Sunku matyti tokį Kafką.
Nikolasui Darnstädtui, anot aprašymo, imponuoja Richardo Wagnerio propaguota totalaus meno kūrinio idėja. Wagneris taip pat itin gausiai naudojo muziką kaip iliustraciją - jam buvo būdinga garsu sukelti konkretų vaizdinį, klausytojo vaizduotėje tarytum piešti muzika. Tuo pačiu užsiima Luko Darnstädto muzika - čia ji tiesiogiai susijusi su veiksmu, į jį reaguoja ir kartais visiškai suliejama su aktorių judesiu ar emocinėmis reakcijomis. Aktyvią poziciją užima ir Dariaus Malinausko šviesos, ir Danielos Zorrozua scenografija: visos scenos suteikiamos priemonės čia tiesiog spigina, veikia iš visų jėgų. Taip spektaklis iš tiesų priartėja prie savotiško totalumo - žiūrovą jis užplūsta, atakuoja visomis prasmėmis.
Vis dėlto, grįžtant prie platesnių kontekstų, šis totalumas priverčia suabejoti, kurio laikmečio tai teatras; sukeliamu pojūčiu jis labiau vakarykštis, nei distopinis. Distopiją miniu neatsitiktinai - Šiaulių dramos teatras jungiasi į šio laiko teatro madą nagrinėti distopijas, į žmogaus gyvenimą žvelgti per masyvią, totalią, globalią prizmę, akcentuoti skirtingų politekonominių paradigmų poveikį žmogaus gyvenimui. Vis dėlto būtent pastanga Kafkos „Piliai“ priskirti sovietinės eros aliuziją, o „Amerikai (Pražuvėliui)“ - neoliberalistinį egožaidimo pojūtį labai susiaurina Kafkos pasaulėvaizdį ir uždaro kelius į atvirą interpretaciją. Spektaklis padaro visas išvadas pirma žiūrovo, o tai žiūrovą paverčia vaiku, pastato jį „į vietą“, paaiškina, kaip sudėstytas gyvenimas. Spektaklis sako, kad žmogus - regėk - iš vieno kalėjimo pakliuvo į kitą - simuliacijos - erą, ir nebėra jam išėjimo, nebėra kaip surasti save. Pirmoje - kino - dalyje praklaidžiojęs praėjusių laikų metodais sukurtoje „pasidaryk pats“ pilyje (viskas filmuota teatre, vandenyną tradiciškai kuriant iš juodos banguojančios plėvelės), antroje dalyje Monikos Šaltytės K. patenka į šių laikų žaidimą, kur viskas skaičiuojama likusiu „success“ kiekiu, kol galiausiai atsitinka „no success left; keep playing by watching this add“. Šią akimirką pagalvoju, kad kaip tik dabar būtų vieta į sceną įnešti Gintaro Varno distopiją „Puikus naujas pasaulis“, kuri panašiai deklaratyviai aptarinėja šiuolaikinio žmogaus (ne)laisvės būklę.
O dabar, atleiskite, norisi grįžti prie epitetų. Apmaudu, tačiau naujo žvilgsnio į nusistovėjusias teatrinės estetikos normas nepajutau, ir naujos patirtys neatsivėrė - teatrą įvairiai jau esame patyrę, o čia - viskas po senovei, su šiokiu tokiu vokišku prieskoniu (jį atpažinsime iš teksto gausybės, sceninės medžiagos klampumo). Ir sceniniai sprendimai, deja, nepribloškia - čia jie tiesiog masyvūs ir ryškiaspalviai, primetantys nebent išorinę vizualinę jėgą, bet neužkuriantys vaizduotės kelionės. Spektaklis niūrus ir paliekantis be vilties, 2022-ųjų žmogui nepasakantis jokių naujienų. Man šis kūrinys įdomus tiek, kiek įdomus Kafka. Tačiau Kafkos mintys čia aprengiamos ir išrėkiamos taip ryškiai, balsingai, pertekliškai, kad Kafka lieka kažkur po grindimis.
Po spektaklio išeinu į naktinėje tyloje tvyrantį Šiaulių bulvarą. Pasaulis nutyla, nuskaidrėja. Kafka grįžta į save.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
