Živilė Ramoškaitė
Lapkričio 20-21 dienomis Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko G.Bizet operos „Karmen“ premjera. Tai dažniausiai pasaulio operos scenose statomas veikalas. Lietuvoje jis ne mažiau populiarus: šis pastatymas yra jau dešimtas, jei neminėsime Kauno ir Klaipėdos teatrų spektaklių.
Naująją „Karmen“ kūrė tarptautinė statytojų komanda: dirigentas Robertas Šervenikas, režisierius Arnaud Bernard´as (Prancūzija), scenografas Alessandro Camera (Italija), kostiumų dailininkė Maria Carla Ricotti (Italija), choreografas Gianni Santucci (Italija), šviesų dailininkas Vinicio Cheli (Italija) ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.
Režisieriaus A. Bernardo spektaklis remiasi keliomis nuostatomis. Pirmiausia, jis siekė papasakoti tą istoriją, kurią pasakoja G. Bizet veikalas, o ne tą, kuri būtų susikurta asmeniškų paties režisieriaus fantazijų. Pagrindinė jo darbo priemonė - G. Bizet operos partitūra. Antra, jis vadovaujasi dviem pagrindinėmis idėjomis: atskleisti šioje istorijoje glūdintį žiaurumą ir išryškinti veikalo tėkmę. Ar tai režisieriui pavyko?
Manau, jog pavyko. Per visą spektaklį buvo juntama vieninga draminė linija, atskleidžianti minėtas idėjas, o pats spektaklis išėjo harmoningas, vizualiai gražus, skoningas ir emocionalus. Be to jis išties naujas - nieko panašaus neturėjome - ir netikėtas.
Netikėtas ta prasme, jog jame atsisakyta G. Bizet veikalo pastatymus apaugusių blogo skonio klišių, kurios, pasak režisieriaus, reiškėsi tam tikromis folklorizmo formomis. Tai akivaizdžiausiai atsispindėdavo ryškių spalvų „čigoniškuose“ kostiumuose, scenografijoje, choreografijoje... Tiesą sakant, folklorizmo neigimas nebūtinai turi būti sėkmingas, tačiau šiuo, A.Bernard´o komandos sukurto spektaklio atveju, jis įtikina.
Statytojai sukūrė miestietišką spektaklį, jo laikmetį apibrėždami finale rodomais dinamiškais kino vaizdais iš XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių: judri miesto gatvė, rieda karietos, juda žmonių minios, siauromis gatvelėmis lekia jaučiai ir žmonės, galiausiai - publikos pilna milžiniška arena.
Vietoj mėlyno dangaus spektaklyje vyrauja tamsa, vietoj ryškių spalvų - prigesintos. Tačiau spalvų deriniai labai gražūs: spėju, jog mūsų teatrų scenose netrukus atsiras gausybė abiejų gėlėtų Karmen suknių replikų! Spektaklio kostiumai išraiškingi, be to - subtilūs, elegantiški ir ispaniški, - pakanka prisiminti ispanų tapybą, ypač kai kurių F. Goya‘os ir D. Velazquezo paveikslų spalvinę paletę. Tai bene ryškiausiai pajunti pakilus antrojo veiksmo uždangai. Paisoma ir veikalo nuorodų - Mikaela apvilkta žydros spalvos suknele.
Funkcionalioje ir saikingoje scenografijoje gausu netikėtų sprendimų. Antai antrajame smuklės veiksme naudojamas milžiniško skersmens apvalus stalas, trečiajame - bėgiais kontrabandininkų tempiama platforma, o kalnus simbolizuoja aukštai scenos gilumoje išdėstyti balkonai. Netikėtai ketvirtajame veiksme išvystame filmuotą medžiagą, iš kurios tarsi išlipa Karmen, Fraskita ir Mersedes.
Pilnaverčiai padainuoti ir suvaidinti laisvą, aistringą, vien tik savo širdies balso klausančią Karmen - nelengvas uždavinys. O šiame spektaklyje - ypač, nes režisierius savajai laukinei ir žiauriai herojei sukūrė labai daug judesio. Karmen beveik ištisai laksto, agresyviai puldinėja, šoka ant stalo, vylingai vartosi ant grindų, skėtriojasi, ir t.t. Tik artėjant operos tragiškai atomazgai ji staiga nurimsta ir prabyla apie naują ir „vienintelę“ meilę, šįsyk - Eskamiljui. Ieva Prudnikovaitė sukūrė įspūdingą Karmen.
Svarbiausia, išvardyti ir neįvardyti jos herojės judesiai neperžengė ribos, už kurios pajuntame vulgarybę. I.Prudnikovaitės Karmen buvo ir aistringa, ir šokli kaip stirna, ir erotiška, o kartu - laukinė bei žiauri.
Apie jaunos solistės dainavimą galima pasakyti dar daugiau gero. Virtuoziškai ji padainavo ne tik solinius numerius - Habanerą, Segidiliją, Čigonės dainą, bet ir savo partiją kvintete ir sekstete, be to raiškiai artikuliavo visas replikas ir rečitatyvus. Jos gražus išlygintas mecosopranas, stiprus ir lakus visais diapazonais, turtinga tembrų paletė, skoninga frazuotė leido pilnaverčiai grožėtis muzika.
Antrąją premjerą (sekantį vakarą) dainavusi Inesa Linaburgytė savo kuriamą heroję suvulgarino. Ji, galima sakyti, šaržavo ir vokalinę Karmen partiją: visi soliniai numeriai buvo dainuojami geriausiu atveju apytikriai, tiksliai neatliktas natose užrašytas tekstas, o rečitatyvai - ne padainuoti, bet išskanduoti.
Don Chosė paveikslą Vaidas Vyšniauskas kūrė pasitelkęs ryškias vokalo priemones. Šis tenoras su kiekviena nauja partija Nacionalinės operos scenoje jaučiasi vis laisviau. Solisto dainavimas buvo ekspresyvus ir veržlus. Lyrinius partijos momentus jis šiek tiek forsavo, tačiau bendra vaidybinė ir vokalinė vaidmens linija buvo dramaturgiškai raiškiai artikuliuota. Aistringai jis padainavo populiariąją ariją apie gėlę.
Antrasis Don Chosė, Audrius Rubežius kūrė lyriškesnį herojų. Solistas dėmesį koncentravo į frazuotę, dinaminius niuansus. Skoningai buvo atliktas pirmojo veiksmo duetas su Regina Šilinskaite (Mikaela). Lyrinis pradas dominavo ir minėtoje arijoje apie gėlę.
Sandra Janušaitė ir R. Šilinskaitė dainavo Mikaelą, kurios partijoje ypač svarbi - trečiojo veiksmo arija. Abi solistės ją atliko labai jautriai, atskleisdamos šio personažo švelnumą, ir meilę. Duete su V. Vyšniausku S. Janušaitės balse pasigirsdavo dramatiškesnių gaidelių, atskleidusių turtingą solistės vokalą.
Kitus personažus sukūrė Liudas Norvaišas (pirmąjį vakarą - Eskamiljas, antrąjį - Cuniga), Dainius Stumbras (Eskamiljas), R. Šilinskaitė ir Kristina Zmailaitė (Fraskita), Fausta Savickaitė (Mersedes), Egidijus Dauskurdis (Cuniga), Ramūnas Urbietis (Moralesas). Kontrabandininkų Dankairo ir Remendado vaidmenis, paspalvintus ryškiais komizmo štrichais atliko Arūnas Malikėnas (jis ir vokalinę partiją padainavo be priekaištų) bei Rafailas Karpis.
Labai sunkus ir atsakingas šioje operoje choro vaidmuo. Daug gražių, melodingų, taip pat - dramatiškų ir griausmingų chorų išraiškingai padainavo vyrai, moterys ir mišrus choras. Kadangi spektaklis pabrėžtinai dinamiškas, choro artistams teko daug vaidinti, beveik kiekvienam sukurta individuali rolė, kurią jie atliko su neslepiamu pasimėgavimu ir azartu.
Kalbant apie muzikinę spektaklio visumą, tikros muzikavimo laisvės ir raiškumo, kiek stigo, dar juntama premjerinė įtampa. Linkėkime, kad ji išnyktų ir būtų pasiekta tokia scenos ir orkestro dermė, kuri leidžia visapusiškai panirti į genialią operos muziką, užmirštant visas priemones, kuriomis tai pasiekiama.
