Daugiau laisvės nori visi, bet kai kurie jos dar ir suranda. Taip galima būtų pasakyti apie XX a. pabaigoje gimusią meno šaką - naująjį cirką, kurio Lietuvoje, galima sakyti, dar nėra, bet „Menų spaustuvės“ kartu su Prancūzų kultūros centru organizuojamas festivalis „Naujasis cirko savaitgalis“ jau sulaukė pirmojo penkerių metų jubiliejaus, tad vėl galėjome pamatyti, kaip vystosi ši šaka kitose Europos šalyse. Festivaliui buvo pasirinkti ne tik įvairių šalių (Ispanijos, Prancūzijos, Danijos, Suomijos), bet ir žanrų, technikų bei ieškojimų pasirodymai.
Pirmoji diena „Menų spaustuvės“ kieme oficialiai prasidėjo ispanų trupės „Botproject“ pasirodymu „Koliažas“. Neoficialiai dar buvo pristatyti šeši lietuvių entuziastų iš Vilniaus ir Kauno (žonglierių, mimų ir fakyrų) etiudai. Žiūrovai buvo įspėti, kad tai nėra naujasis cirkas, bet galbūt kada nors taps. Be abejo, smagu, kad lietuvių atlikėjai turėjo galimybę pasirodyti ir kad tokių esama, nors lyginti to su užsienio menininkų darbais dar neverta, o ir išvadas apie naujojo cirko ateitį Lietuvoje daryti dar sunku, juolab kad atlikėjai pasirodymams turėjo tik po keletą minučių. Tačiau ir per jas buvo galima įžvelgti jaunatvišką užsidegimą bei ieškojimus. Sunkiau tai pasakyti apie fakyrų trupę „Ugnies ratas“ iš Kauno, kuri užtruko kiek ilgiau ir ypač dvelkė tradiciniu cirku, t.y. technikos demonstravimu, sustingusiomis šypsenomis bei kičine estetika.
Ispanų trupės pasirodymo pagrindas buvo batutas, ant kurio du atlikėjai (Lucas Ruiz, Angel de Miguel) atliko įvairias akrobatines figūras (kūlversčiai ore, laipiojimas sienomis, teatralizuoti nukritimai), kurios kisdavo priklausomai nuo besikeičiančios muzikos. Atrodo, artistai nebuvo itin reiklūs siužetui ar koncepcijai. Galima sakyti, kad tai primityvus pasakojimas apie moterį, norinčią valdyti vyrus, ir apie vyrus, norinčius linksmintis ir neketinančius klausyti jokių nurodymų. Konfliktas buvo atskleistas per muziką - viršuje stovinti moteris, tariama režisierė, neleido atlikėjams klausytis jų norimos linksmos dainos ir visaip stengėsi jiems sutrukdyti bei išsireikalauti jau surežisuoto pasirodymo. Situacija priminė cirko pasirodymus, matytus vaikystėje, kai gyvūnai neklauso savo dresuotojų, skirtumas tik tas, kad dabar tie gyvūnai - vyrai. Veikėjų santykis buvo kuriamas ne tiek per akrobatinius įgūdžius, o atlikėjams žiūrint vienas kitam į veidą, darant įvairias mimikas, piktai mosikuojant rankomis bei koketuojant su publika. Pasirodymas linksmas, paprastas, juokingas, bet gal labiau tinkantis vaikams, kurie iš tiesų džiaugėsi, ir senojo, o ne naujojo cirko scenai. Nors gal tai buvo itin subtili ir dėl to neatsiskleidusi parodija?
Visišką atotrūkį nuo senojo cirko buvo galima išvysti trupės iš Prancūzijos „MY!LAIKA“ pasirodyme „Spragėsių mašina“. Galima sakyti, tai įvairiausių meno šakų - muzikos, šokio žongliravimo ir akrobatikos (naujajame cirke tai gana dažna) - mišinys. Pati trupės sudėtis irgi mišri, keturi jos nariai yra kilę iš skirtingų valstybių ir nė vieno iš Prancūzijos.
 |
| „Spragėsių mašina” |
Scenovaizdyje gausu visko: ventiliatorius, spragėsių mašina, čia pat gaminanti spragėsius, siuvamoji, stovas, stalas ir daugybė neįvardijamų rakandų. Žongliruojama natūralaus dydžio žaislinėmis rankomis bei kojomis ir netgi galva. Ši eklektika iš pradžių gąsdina, nes atrodo, kad pamatysi daug ir kartu nieko, tik nesiderinančių dalykų mišrainę. Tačiau gana greitai visa įgyja labai savitą nuotaiką, ir nors atskiri daiktai neįgauna prasmės, sukuriama tam tikra balaganinė visuma, kurioje veikia, gyvena vienas vyras ir dvi merginos.
Trys veikėjai ne itin domisi vienas kitu, - tai žmonės, esantys kartu, bet kiekvienas paniręs į savo fantazijas. Atskleidžiami ne jų tarpusavio santykiai, o kiekvieno iš jų buvimas su pačiu savimi. Atlikėjai įvaldę skirtingas technikas (stovėjimas žemyn galva ant aukšto plonyčio stovo, akrobatika ant trapecijos, žongliravimas ir pan.). Pasirodymas tampa panašiu į tam tikrus solo numerius, per kuriuos, bendros fantasmagorijos fone, tarytum parodomas gana skausmingas susitikimas su savimi. Nors ir skraido žmonių kūno dalys, spragsi spragėsiai, viskas atliekama su lengva šypsena, nebandant grūmoti pirštu ir sakyti „žiūrėkit, į ką pavirto šis pasaulis“. Subtilumui išlaikyti padeda pačių veikėjų gyvai atliekama muzika, veikiau rami ir nostalgiška. Scenografija, aktorių veiksmai ir muzika yra itin skirtingų nuotaikų, dėl to sukuriamas keistas, bet savitas derinys. Po tam tikros vidinės isterijos, išreikštos minėtais atlikėjų solo pasirodymais, grįžtama prie paprastų dienos ar vakaro užsiėmimų (fantasmagorijai niekur nedingstant), kurie žmones ir gelbsti: grojama pianinu, siuvama siuvamąja (šie garsai primena jaukų šeimyninį susitaikymo vaizdelį) bei važiuojama dviračiu, aišku, tik ne paprastuoju būdu. Rami ir netikėta pabaiga palieka erdvės fantazijai.
Danų atlikėjo Samuelio Gustavssono „Vienas naktį“ - vienintelis monopasirodymas šiame festivalyje. Kitaip nei „Spragėsių mašina“, jis itin minimalus. Naudojami tik keli paprasti daiktai: vamzdeliai, lankai, rankšluostis, taurės ir dėžė, iš kurios visa tai ištraukiama. Tai atlikėjo susitikimas su daiktais ir jų atradimas iš naujo. Menininkas kalba apie save, apie žonglieriaus profesiją. Iš pradžių jis labai lėtai, demonstratyviai apsirengia, pabrėždamas kiekvieną judesį, rūbą. Tada pradeda žongliruoti lankais ir vamzdeliais, tai irgi vyksta teatrališkai, vaizduojant žonglieriaus pasirodymą, po kiekvieno šou laukiant aplodismentų, bet atlikėjas nežiūri į publiką, šitas šou ne mums, o kažkam kitam. Vėliau teatrališkumas išnyksta, tačiau ir toliau viskas atliekama itin šaltai, matematiškai. Labiausiai kinta patys judesiai: grįžus prie lankų, jais žongliruojama jau visiškai kitaip, tarytum atrandant jų tūrį. Atlikėjas pradeda juos sukti apie save, krauti ant savęs, taip ir su vamzdeliais, kuriuos deda sau prie kaklo, veido, kūno. Tai jau kiti savitą tūrį įgavę daiktai. Tačiau neatrodo, kad atlikėjo santykis nuo to kistų, kinta tik jo judesiai, o šaltumas, nors ir nevaidybinis, išlieka lygiai toks pat. Tai ne pažintis, o susitikimas, jis nebendrauja su daiktais, jis su niekuo nebendrauja, yra pabrėžtinai vienas, atsiribojęs, bet geba užpildyti visą sceną, be to, sudaryti įspūdį, kad čia niekas nestovi, kad visi scenoje esantys daiktai juda ir niekas nelaukia savo eilės. Kuo toliau, tuo intensyviau kraudamas viską ant savęs ir daugindamas liečiamų daiktų judesius, jis, skambant linksmai melodijai kaip ir pasirodymo pradžioje, užsimeta ant savęs medžiagą, iš kurios pasirodė, ir pranyksta daiktų dėžėje, iš kurios viską ir traukė. Tartum žmogus virstų daiktu, bet tik spėjimas. Šis pasirodymas ne tik kuriamas minimaliausiomis priemonėmis, bet ir yra pats lėčiausias, čia neįvyksta nieko staigaus, o ir pasikeitimai nėra akivaizdūs, tad nesekant jų gali atrodyti, kad niekas ir nevyksta.
Norintys aiškumo galėjo nueiti į prancūzų trupės „Les choses de rien“ pasirodymą „Burbulas“. Koncepcija, norėjai to ar ne, buvo tiesiog suformuluota, nors kažin ar vertėjo, jeigu ir šiaip apie tai šnekama ant kiekvieno kampo? Žmogus ir šiuolaikinės technologijos: kaip reklama, kompiuteriai, internetinis bendravimas ir kiti šiuolaikiniai patogumai keičia žmogų ir jo gyvenimo būdą (koncepcija, scenografija ir atlikimas - Boris Gibé)?.. Visa tai pateikiama dar ir itin moderniame scenovaizdyje - veiksmas vyksta išpūstame burbule (7 metrų skersmens pusiau sferoje), jo prasmę, manau, galima (būtina?) aiškinti tiesiogiai. Pasirodymo pradžioje kompiuterinis balsas praneša, kad žmogus, kurio telefono numeris toks ir toks, gali laimėti naujuosius namus - šį burbulą, ir tegu jis kuo greičiau pasirodo. Žmogus pasirodo ir apsigyvena burbule, ten jį puola kompiuterio kėdė, vaikščiojanti lempa, ir apskritai jo gyvenimas tampa itin priklausomas nuo technikos. Galiausiai laimėtojas įlenda į mažesnį burbulą, esantį didžiojo viduje, ir, reikia manyti, kankinasi, nes šiuolaikinės technologijos atskyrė jį nuo pasaulio, o dar prarijo. Viskas turi savo privalumų, šis pasirodymas - ne išimtis: „Burbulas“ kantriai laukė krepšinio varžybų pabaigos, kad visi spėtų pas jį ateiti. Be to, su tradiciniu cirku jo niekaip nesumaišysi, nes ir technikos čia beveik nebuvo jokios, išskyrus truputėlį plastikos nevilties akimirkomis ar šokyje su judančia lempa (muzika, be abejo, techno), bet ir jos beveik nebuvo matyti, nes, kaip minėta, veiksmas vyko burbule.
 |
| „Ro-pu”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Paskutinė pasirodė suomių trupė „Circo Aereo“ (viešėjusi ir praėjusių metų festivalyje) ir jų spektaklis „Ro-pu“, kas išvertus iš japonų kalbos reikštų „virvė“. Išties virvių čia buvo visur. Viskas prasidėjo nuo 25 metrų virvės, besileidžiančios žemyn nuo lubų, vėliau ja pradėjo leistis ir mergina. Tai vienintelis pasirodymas, kuriam buvo panaudota didžiulė vaizdo projekcija. Viskas priminė meditaciją, be to, prie pulto buvo gyvai kuriama gana rami technopsichodelinė muzika. Žiūrovai buvo kviečiami tiesiog ramiai mėgautis vaizdu, gal dėl to salėje labai nerimo vaikai. Kiek trukdė ir merginų atlikėjų apranga (kostiumų dizainerė Suvi Hanninen), iškrentanti iš spektaklio estetikos, lyg ištraukta „iš gatvės“ - raudonos ir elektrinės spalvos trikotažiniai marškinėliai bei ne itin tvarkingos kelnės.
Atrodo, režisierės sumanymas buvo tiesiog parodyti virvę kiek įmanoma įvairiau, suteikti jai kiek galima daugiau prasmių ar, greičiau, skirtingo vizualumo. Sanna Silvenoinen - choreografė, tad spektaklyje labai daug šokio elementų, net ir oro akrobatika, kurios čia gausu, labiau panaši į šokį, kuris visas buvo priderintas prie virvės. Atlikėjas vyras (Sakari Mannisto), priešingai nei merginos, neužsiiminėjo oro akrobatika ir suteikė spektakliui žemiškesnių spalvų. Kiek sutrikdė komiška scena, kai pasitelkus projekciją rodyta dar viena, šviečianti virvė, kurią kaip gyvūną bandė sutramdyti dresuotoju persirengęs atlikėjas. Po šios senojo cirko parodijos sekė dar viena panaši scena: aktoriams besivartant ant grindų, galinėje sienoje buvo projektuojama pavojingai ir komiškai manevruojančių lyno akrobatų scena - senojo cirko triukai, pavojingi gyvybei. Nors tai parodija, visa atrodė lyg atėję iš visai kito pasirodymo, o scenai pasibaigus jau buvo sunku grįžti prie vizualiojo grožio estetikos - meditacinio šokio, muzikos bei akrobatikos. Pabaigoje viskas sujungiama į viena, atlikėjams surišant virves į visą sceną užpildantį medį.
Visuose festivalio pasirodymuose svarbi buvo emocija, improvizacija, tam tikras laisvės jausmas. Tuo šiuolaikinis cirkas ir patrauklus, - atlikėjai gali daryti ką tinkami ir neprivalo įsisprausti į jokius rėmus, čia atsiranda vietos bet kuriai meno rūšiai. Kartu paliekama laisvė ir žiūrovui, kuris nieko neprivalo suprasti tiesiogiai ir gali rinktis asmeninę matomo vaizdo interpretaciją, tik ar visada toje įvairovėje įmanoma rasti ką interpretuoti ar bent jau vaizdą, kuriuo galėtum mėgautis ir jis neatsibostų?
