Naujame Aido Giniočio spektaklyje „Lietaus žemė“ aktoriai vėl sėdi ratu, kaip ir „Atvirame rate“ - vaidinime, nuo kurio prasidėjo trupės istorija. Per „Atvirą ratą“ jie pasakojo savo gyvenimus. Vaikystės fragmentus keitė paauglystės emocijos. Žiūrovai, nesvarbu jų amžius, prisiminė kažką panašaus, beveik tą patį (mandarinų kvapą per Naujuosius metus!). Bendrumo pojūtis buvo garantuotas.
„Lietaus žemėje“ aktoriai susėda ratu, kad papasakotų, ką patyrė jų seneliai, tėvai, kaimynai ar visai nepažįstami žmonės. Bendrumo pojūtis ne tik išlieka, bet ir įgauna svarumo.
Paprasta ir brangu
Tarpukario ir pokario žmonių istorijos visai nereiškia, kad teatro laboratorija „Atviras ratas“ ima politikuoti arba kad jų spektaklio herojais tampa tragiško likimo partizanai arba tautos išdavikai.
„Ne, mes pasakojame apie žmones“, - prieš premjerą žadėjo aktoriai. Ir nemelavo. Jų spektaklis nuaustas iš mažyčių vaizdų, trumpučių istorijų, garsų, žvilgsnių.
Šeimos sėdėjimas prie stalo. Tėvo siuvamosios mašinos garsas. Berniūkščių ropojimas į savo susiręstą būstinę. Džiaugsmingas mergaičių važiavimas mokytis. Brolio grįžimas į tėvų sodybą. Kaimo šokiai. Bernų erzinimas. Įvykusios ir neįvykusios meilės istorijos.
Viskas lyg ir nereikšminga, bet nepaprastai brangu. Esi to paties audinio dalis. Tos pačios „Lietaus žemės“ gyventojas. Tavo genties jau išėjusios ir tebegyvenančios kartos mylėjo taip pat. Tavo namų spintoje galbūt tebėra mamos ir močiutės suknelės, kokias vilki „Lietaus žemės“ aktorės, aprengtos spektaklio dailininkės Ramunės Skrebūnaitės.
Apie praeitį - be lozungų
Štai tas nereikšmingumas galbūt ir yra simpatiškiausias „Lietaus žemės“ bruožas. Čia niekas nemojuoja jokiomis vėliavomis, nekalba lozungais ir nesirūpina pabrėžti patriotizmo.
„Lietaus žemei“ svarbesni kiti dalykai. Šito spektaklio Lietuva yra dorų ir taikių žmonių šalis. Net keliaujanti nėščia siuvėja kuo svetingiausiai sutinkama kiekvienoje šeimoje. Lietuvio rūstumą patiria nebent belaisvis „ruskis“, kai ryžtasi sėstis prie šeimininkų stalo.
Tačiau giedrąsias lietuviškas istorijas palengva ima keisti kalėjimo, šeimų išžudymo, tremties motyvai. Tai vaidinama kuo švelniausiai, žmonių tragedijas liečiant pirštų galiukais. Tiesiog doriems taikiems žmonėms atsitinka klaikių dalykų. Šita „istorijos pamoka“ - be antagonistų susidūrimų, išskyrus vieną kitą trumpai žybtelėjusią detalę.
„Atviras ratas“ iš tiesų pasakoja apie žmones, o ne dalija juos į Lietuvos patriotus ir bjaurybes komunistus. Bet ar teatras neapšvarino istorijos - charakterių, pažiūrų, santykių įvairovės?
Trumpų istorijų reginiai
Medžiagą „Lietaus žemei“ aktoriai rinko patys, klausinėdami savo šeimos narių ir kitų anuos laikus išgyvenusių žmonių. Herojų pavardės, gyvenimo metai ir vietovės paskelbiamos spektaklio finale, kai aktoriai atsisveikina kiekvienas įsitvėręs po seną lagaminą.
Tie daug matę lagaminai, akordeono, siuvamosios mašinos dėklai per visą spektaklį buvo ir kėdės, ir kelmai, ir sieliai, ir valtys. Tikri daiktai. Tikros istorijos.
Istorijų tiek daug ir jos žybteli tokiais trumpais štrichais, kad „Lietaus žemė“ primena vaikišką kaleidoskopą - vos kryptelėjus stikliukų vaizdas nesugrąžinamai kinta, susidaro nauji nepakartojami trumpalaikiai reginiai.
Spektakliui „Atviras ratas“ toks eskizų principas atrodo idealus. „Lietaus žemėje“ jis kartojamas. O kiekvienas kartojimas gresia štampavimu.
Nėra ko norėti, kad vienas spektaklis kompensuotų istorijos žinių spragas ir Lietuvos prieškaris su pokariu visomis varsomis priartėtų prie šiandienos. Arba kad jauni aktoriai pagal savo surinktą dokumentinę medžiagą imtų vaidinti šekspyriško ar čechoviško lygio dramą.
Tačiau kurdami „Lietaus žemę“ kažkokią meninę užduotį jie sprendė. Negi tik nėrė į anuos laikus rinkdami žmonių gyvenimų kruopelytes? Anie žmonės augo, suaugo, keitėsi.
Ar „Atviras ratas“ jaučia poreikį išaugti iš savo teatrinės vaikystės?
