Motiniškai šiltas „A-pa-pa“

2010-07-14 kulturpolis.lt, 2010 07 06
Klaipėdos lėlių teatro spektaklis kūdikiams „A-pa-pa“

aA

Laima Kaupienė.

Įprasta, kad premjerinis spektaklis yra analizuojamas, vertinamas, kritikuojamas. Šios apžvalgos atrama tapo frazė: „Nieko nevyksta Klaipėdoje... Ypač vaikams...“ Ne! Vyksta. Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis kūdikiams „A-pa-pa“ - gaivus vėjelis (ir ne tik Klaipėdos) lėlių teatre.

Spektaklyje skleidžiasi tai, kam mūsų dienų pasaulis vis neatranda analogų - šiltiems, nuoširdiems, tikriems tėvų ir vaikų santykiams. Spektaklyje daug gyvenimiškų žaidimų, daikto metamorfozės apraiškų (vaikams tai kasdienybė: pagaliukas tampa stebuklinga lazdele, mikrofonu; kamuolys virsta ir saule, ir mamos pilveliu, iš kurio gimsta vaikutis...). Žodis „A-pa-pa!“ – varomoji jėga ieškoti, kurti, nepasiduoti... Dėl to kūdikiško „apapa“ tėveliai virsta saule, avele, zuikučiu (tokie dalykai juk labai lavina vaiko vaizduotę, fantaziją!)... Nors pagrindinis personažas (vaikutis), kurio balselį girdime spektaklio metu, realiai (kaip kūdikis) nepasirodo, bet tam tikri sąlygiškumai – privalumas.

Čia norisi stabtelti – juk tas reginys toks „mamiškas“! Galima postringauti apie puikų autorės (Gitanos Gugevičiūtės) sumanymą sukurti veikalą patiems mažiausiems (tai nėra lengva!), gerą režisūrinį sprendimą (režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė), gražias ir pagavias lėles (Živilė Dargytė), pakankamai laisvai tveriančius aktorius (be abejo, tobulėjimui ribų nėra) – Mamą ir Tėtį (Amanda Račkauskytė ir Donatas Savickis), apie visokius sąlygiškumus... Bet šio spektaklio pagrindiniam žiūrovui tai visiškai neįdomu! Jį domina tai, ką gali atpažinti, pažinti, susipažinti. Metaforiškumas, kuris suvokiamas intuityviai. O tai sėkmingai pasiekta spektaklyje.

Spektaklio visuma gimsta tarsi iš atskirų istorijų, kurios labai kasdieniškos: valgymo ritualas (šįkart karvė, o ne koks lėktuvėlis talkina), košės virimas (iki skausmo žinoma dainelė-žaidimas „Virė virė pelytė košytę“ čia atgimsta nenuobodžiame sceniniame pavidale), maudynės (paralelė su motyvu „balta kaip avelė“), pasakų sekimas, migdymas. Tad tai, ką spektaklyje „A-pa-pa“ mažos akytės pamato – žinoma ir atpažįstama, šeimyniška, „mamiška“, šilta, tik praturtinta naujais elementais, kas verčia stebėti ir stebėtis.

Tikrai galima sakyti, jog Klaipėdos lėlių teatras savo repertuarą papildė geru reginiu. Kad tik būtų kam jį žiūrėti, nes gaji nuostata, jog mūsų mieste „nieko nevyksta“ taip įsikerojusi, kad žiūrovą reikia traukti į įvykį ar spektaklį ne todėl, kad prasta, o todėl, kad prarastas noras dalyvauti vyksme čia ir dabar. Juk ir vaiką lengviau „užimti“ įjungus televizorių (o jei tuo metu rodoma reklama, tai ir visai ramu) nei išsiruošti į mieste vykstantį kultūrinį renginį. Bet kas geriau? Manau, atsakymas ir taip aiškus.

Kulturpolis.lt

recenzijos
  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.