Laima Kaupienė.
Įprasta, kad premjerinis spektaklis yra analizuojamas, vertinamas, kritikuojamas. Šios apžvalgos atrama tapo frazė: „Nieko nevyksta Klaipėdoje... Ypač vaikams...“ Ne! Vyksta. Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis kūdikiams „A-pa-pa“ - gaivus vėjelis (ir ne tik Klaipėdos) lėlių teatre.
Spektaklyje skleidžiasi tai, kam mūsų dienų pasaulis vis neatranda analogų - šiltiems, nuoširdiems, tikriems tėvų ir vaikų santykiams. Spektaklyje daug gyvenimiškų žaidimų, daikto metamorfozės apraiškų (vaikams tai kasdienybė: pagaliukas tampa stebuklinga lazdele, mikrofonu; kamuolys virsta ir saule, ir mamos pilveliu, iš kurio gimsta vaikutis...). Žodis „A-pa-pa!“ – varomoji jėga ieškoti, kurti, nepasiduoti... Dėl to kūdikiško „apapa“ tėveliai virsta saule, avele, zuikučiu (tokie dalykai juk labai lavina vaiko vaizduotę, fantaziją!)... Nors pagrindinis personažas (vaikutis), kurio balselį girdime spektaklio metu, realiai (kaip kūdikis) nepasirodo, bet tam tikri sąlygiškumai – privalumas.
Čia norisi stabtelti – juk tas reginys toks „mamiškas“! Galima postringauti apie puikų autorės (Gitanos Gugevičiūtės) sumanymą sukurti veikalą patiems mažiausiems (tai nėra lengva!), gerą režisūrinį sprendimą (režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė), gražias ir pagavias lėles (Živilė Dargytė), pakankamai laisvai tveriančius aktorius (be abejo, tobulėjimui ribų nėra) – Mamą ir Tėtį (Amanda Račkauskytė ir Donatas Savickis), apie visokius sąlygiškumus... Bet šio spektaklio pagrindiniam žiūrovui tai visiškai neįdomu! Jį domina tai, ką gali atpažinti, pažinti, susipažinti. Metaforiškumas, kuris suvokiamas intuityviai. O tai sėkmingai pasiekta spektaklyje.
Spektaklio visuma gimsta tarsi iš atskirų istorijų, kurios labai kasdieniškos: valgymo ritualas (šįkart karvė, o ne koks lėktuvėlis talkina), košės virimas (iki skausmo žinoma dainelė-žaidimas „Virė virė pelytė košytę“ čia atgimsta nenuobodžiame sceniniame pavidale), maudynės (paralelė su motyvu „balta kaip avelė“), pasakų sekimas, migdymas. Tad tai, ką spektaklyje „A-pa-pa“ mažos akytės pamato – žinoma ir atpažįstama, šeimyniška, „mamiška“, šilta, tik praturtinta naujais elementais, kas verčia stebėti ir stebėtis.
Tikrai galima sakyti, jog Klaipėdos lėlių teatras savo repertuarą papildė geru reginiu. Kad tik būtų kam jį žiūrėti, nes gaji nuostata, jog mūsų mieste „nieko nevyksta“ taip įsikerojusi, kad žiūrovą reikia traukti į įvykį ar spektaklį ne todėl, kad prasta, o todėl, kad prarastas noras dalyvauti vyksme čia ir dabar. Juk ir vaiką lengviau „užimti“ įjungus televizorių (o jei tuo metu rodoma reklama, tai ir visai ramu) nei išsiruošti į mieste vykstantį kultūrinį renginį. Bet kas geriau? Manau, atsakymas ir taip aiškus.
Kulturpolis.lt
