Rūta Jakutytė
Pavasaris - premjerų metas. Kauno valstybiniame dramos teatre režisierius Rolandas Atkočiūnas nusprendė teatro mėgėjams į rieškutes vėl padalyti moralės. Tragikomiškai, žinoma.
Ne, tai ne F. Kafkos „Metamorfozė“, mes neatsikėlėme vabalais su humanistine pasaulėžiūra, mes neišgyvename žmogaus-vabalo krizės. Dramaturgė Biljana Srbljanovič, už „Skėrius“ gavusi apdovanojimą „Naujoji teatro realybė“, pjesėje kalba apie tuos, kurie savanaudiškais poelgiais ir kapitalizmu sugriovė žmogaus portretą, nepalikdami vietos moralei ar nuoširdumui. Apie vabzdžius - mus.
Ilgosios salės fojė žiūrovus pasitinka akordeono garsai. Spektaklį pradeda muzikantas (Augustinas Rakauskas) bei žavi retrostiliaus dama su mikrofonu rankoje ir itališka daina lūpose (Neringa Nekrašiūtė).
Pirma dalis baigiasi, valytoja plauna grindis. Žiūriu į šlapius grindų šuorus, esu paprašyta kilstelėti kojas, ir ši realybė atrodo panaši į ką tik matytą. Jei manęs paklaustų, ką mačiau, atsakyčiau, kad gyvenimą: pasodinkite į gatvės vidurį, ir bus „Skėriai“. Daug veikėjų, daug vienatvės. „Visos ligos dėl mąstymo“, - teigia grimuotoja Nadiežda (Inesa Paliulytė), matydama niūrų gatvėje sutikto praeivio veidą. Lietingą naktį ji ir profesoriui (Petras Venslovas) tampa „nadiežda“ (viltis), tik desperatiškas jo bučinys atskleidžia šunišką vienišybę, tą kiekvieno iš mūsų asmenybės dalį, kurią nešiojamės užanty slėpdami, kad niekas nepamatytų. Gal tai ir yra vienas iš „skėrėjimo“ proceso priežasčių?
Anot Biblijos, Egiptui buvo pagrasinta skėriais, jei gyventojai nepaleis žydų iš vergijos, tačiau šioje dramoje nebėra kam grasinti, nebėra nuskriaustųjų ir piktadarių opozicijos. Tik žmonės, kuriems nebeužtenka pakantumo artimųjų senatvei, kuriuos užvaldo godumas: orų pranešėja Dada (Daiva Rudokaitė), pasinaudodama nėštumu, verčia vyrą Milaną (Sigitas Šidlauskas) reikalauti iš tėvo turto, o nuožmi gydytoja Žana (Vilija Grigaitytė) tik paspiria ją aplankiusios motinos lagaminą, aršiai gindama savąją erdvę.
Labiausiai žmogiškumo problema aktuali Dados ir Fredžio (Danius Svobonas) tėvui (Antanas Kurklietis), ypač sūnui pasinaudojus pasakos „Išvežė pamotė podukrą į mišką ir paliko“ idėja. Tačiau nevispročiu visų laikytas tėvas pirmosios spektaklio dalies pabaigoje prabyla kaip protingas, tačiau metų palaužtas žmogus. Atsigręžęs į jį plente palikusį sūnų, jis neklausia, kodėl, nemoralizuoja, tiesiog liūdnai prisimena, jog kadaise prie Adrijos jūros jis daužė skėrius ir gynė nuo jų savo vaikus...
Bet ne visi nori būti skėriais. Štai Fredis plauna kojas savo šiaip ne taip pargrįžusiam „tremtiniui“ tėvui, nepaisydamas ankstesnio pasiryžimo viską baigti ir gyventi savo gyvenimą. Tačiau užklumpa senatvė - lyg iš dangaus išlenda milžiniška žiauri ranka, kuri nusmaukia odą žemyn ir pusiau įkasa į žemę, o jos negalima mylėti. Ir taip sunku pakęsti.
Beveik viso veiksmo metu krapnojantis lietus tampa pagrindiniu fono elementu ir dar labiau sustiprina slogios atmosferos įspūdį, bet nuotaikinga akordeono muzika, lydinti barnius ir kivirčus, veikia lyg atsvara - paverčia situacijas tragikomiškomis.
Spektaklis baigiasi mirtimi, tačiau vėl naujai gimstama. Sukuriamas įspūdis, jog šiame uždarame rate skėrių niekada nemažėja.
