Baisiausios ir žiauriausios žmogaus savybės dažnai atsiskleidžia susidūrus su kažkuo nepaaiškinamu, net stebuklingu. Žmogaus prigimtyje nuo pačios jo egzistavimo pradžios glūdi instinktas su kitokiais elgtis priešiškai, ypač su tais, kurie yra pranašesni už tave ar turi Dievo dovaną, kuri virsta prakeiksmu. Tokio pasaulio atstumto menininko likimą Robertas Schneideris aprašo romane „Miego brolis“, kurio motyvais paremtas naujausias režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis. Tai istorija apie kalnų kaimelyje gimusį ypatingo talento muzikantą Eliją ir jo nežemiškai stiprią meilę savo pusseserei Elsbetai ir ankstyvą jo gyvenimo baigtį pasirinkus keistą savižudybės būdą - nemiegoti iki mirties.
Režisierius atsisako tradiciškai perskaityti siužetą ir, kaip įvardinta programėlėje, tiesiog improvizuoja jo temomis, Schneiderio istoriją papildydamas nauja medžiaga. Romane kertinės temos buvo Elijo meilė, jo santykis su Dievu ir tamsus jį sunaikinęs kaimo gyvenimas. Būtent ties pastaruoju spektaklyje dėmesį telkia Jankevičius, žvelgdamas į žmones, supusius nepripažintą genijų - taip per penkių veikėjų monologus-išpažintis, sakomais praėjus metams po Elijo mirties, pristatoma jo gyvenimo istorija. Tokį pasirinkimą diktuoja jau pati romano struktūra - jis parašytas autoriaus monologo forma, beveik be tiesioginės kalbos.
Režisierius pateikia daug svarių minčių, pasitelkia daug įdomių detalių, pasirenka netikėtą romano interpretaciją. Visų pirma - visiškai kitaip nei autorius traktuodamas personažus. Vienas labiausiai vykusių sprendimų - atsisakyta Elijaus, šis personažas konstruojamas vien iš kitų pasakojimų, skirtingų požiūrių į jį. Pagrindinis veikėjas, parodomas vien kitų žmonių akimis, taip dar labiau mistifikuojamas, išskiriamas iš kitų ir atskiriamas nuo jų. Kiekvienam jų Elijas neša atskirą žinią. Peteris (Eimutis Kvoščiauskas) vienintelis suvokia Elijo genialumą, nes jam svarbiausia ir draugo, ir žmogaus vertė. Elsbeta (Adelė Teresiūtė) mato jį tik kaip keistą „pražuvėlį“, dingusį jai būtent dėl to, kad ji nesuprato, ko Elijas jai neprisipažino - meilės, kuri vertė jo širdį plakti jos ritmu. Zefienei (Agnė Ramanauskaitė) sūnus tėra Dievo prakeiksmas, o Zefui (Justas Tertelis) - sąžinės balsas, priekaištas žudikui. Visi veikėjai labiau rūpinasi savimi, jie kalba apie save, ir Elijo mirtis labai greitai pamirštama.
Spektaklio muziką (kompozitorius Marius Baranauskas) čia pat kuria keturi juodi Mirties angelai - stilizuotais vienuolių abitais aprengti dainininkai, giedantys bažnytines giesmes, lyg ir atstovauja anapusinio pasaulio Elijui. Kaip pamirštamas Elijas, taip ir muzika antroje dalyje ištirpsta tarp kitų spektaklio elementų.
Pilkų tonų aktorių apranga ir išbalinti veidai - įspūdis, tarsi veikėjai savo istorijas pasakotų jau iš anapusinio pasaulio, kartkartėmis vaizdo projekcijoje (Vaclovas Nevčesauskas) pasirodo vis užsitrenkiančios durys, neleidžiančios įkalintiems veikėjams palikti skaistyklos. Kaip ir kituose Jankevičiaus spektakliuose aktoriai veikia beveik tuščioje scenoje, keliomis minimalistinės scenografijos (dailininkė Laura Luišaitytė) detalėmis nužymėtoje veiksmo vietoje. Scenos erdvę įrėmina aliuzija į pragarą - ant grindų suformuotas kvadratas iš linoleumo, kurio kraštais rangosi juodos liepsnos. Vaizdo projekcijoje pasirodo Francisco Goya paveikslai, geriausiai vizualiai atskleidžiantys Eliją supusių Ešbergo kaimo žmonių tamsumą ir demoniškumą.
Agnius Jankevičius yra vienas labiausiai klajojančių Lietuvos režisierių, kūręs ne viename teatre, bet nėi viename neapsistojęs. Sekant jo kūrybą stebina režisieriaus sugebėjimas dirbti su skirtingų mokyklų, teatrų ir trupių aktoriais, sėkmingai panaudojant iki tol nepastebėtus jų duomenis ir atskleisti nematytus sugebėjimus. Ne išimtis ir „Miego brolis“, kur aktoriai kuria tarp natūralistiškumo ir grotesko balansuojančius personažus.
Ko gero, netikėčiausias režisieriaus sprendimas buvo Justui Terteliui skirti Zefo vaidmenį. Aktoriui teko sudėtinga užduotis - suvaidinti gerokai vyresnį ir pusiau paralyžuotą personažą. Nuolat kaustomas savo veikėjo neįgalumo aktorius visą personažo kūrimo naštą užkrauna balsui. Švelniai ironizuodamas, Tertelis kuria kaltės graužiamo, bet vėliau visus kaltinančio Zefo paveikslą.
Agnė Ramanauskaitė išnaudoja savo kaip aktorės-šokėjos plastinius duomenis, transformuoja balsą ir stipriai įsijaučia į savo personažą. Tačiau šis vaidmuo kol kas per daug vienpusis, jam trūksta įvairesnių spalvų, tad ilgainiui vien kančios persmelkta Zefienė ima kankinti žiūrovą. Tuo tarpu jauna aktorė Adelė Teresiūtė pateikia keletą Elsbetos įvaizdžių - nenustygstanti vietoje kaimo mergiščia antroje dalyje atsiskleidžia kaip jau nebemylima ir nelaiminga moteris. Jai kuriant personažą taip pat labai svarbi kūno plastika ir kalba.
Ypatingai jautrų vaidmenį spektaklyje kuria Eimutis Kvoščiauskas - jis įkūnija geriausio Elijo draugo, „sielos brolio“ Peterio paveikslą. Subtiliai, kone nepastebimai, perteikiama jo meilė ir aistra Elijui. Aktoriui jo vaidmuo artimiausias, labiausiai išgyventas, išjaustas, tad ir jo išpažintis atrodo jautriausia ir tikriausia. Nervinga plastika pulsuoja jį iš vidaus kankinančia metus laikytos paslapties našta ir kaltė, kad jis nesustabdė savižudybę pasirinkusio draugo. Peteris balansuoja ant beprotybės ribos.
Iš pradžių Kvoščiausko personažas tarsi paima spektaklio ir pasakojimo vadžias į savo rankas, tačiau antrojoje dalyje, prasidėjus kitų veikėjų išpažintims, jos jau slysta, o ir spektaklis ima priminti pabirų monologų junginį, ilgainiui pagrindinis, nors scenoje ir neveikiantis, personažas pamirštamas, kartu ilgainiui nuslopsta ir Peterio svarba. Tad pirmoje dalyje, kur kiekvienas priverstas žaisti pagal Peterio primestas taisykles, spektaklis vientisesnis, labiau nugludintas. Vėliau aktoriai per daug koncentruojasi ties savo personažais ir, režisieriui nebesuvaldant romano medžiagos, pamiršta bendrauti su scenos partneriais. Iki tragedijos pribrendusį dramatizmą keičia buitinės melodramos elementai, kurie išblaško pakankamai sakralią spektaklio atmosferą ir balansuoja ties primityvokų santykių aiškinimosi riba.
Režisieriui pasirinkus monologinį spektaklio būdą pritrūksta aktyvesnio, gyvesnio ryšio tarp aktorių, jis kone eliminuojamas, nes kiekvienas rūpinasi savimi ir, nors sukuriami išbaigti personažai, kiekvieno aktoriaus darbas primena atskirą spektaklį, iškrentantį iš tikrojo konteksto. Panašiu principu Jankevičius pastatė „Prakeiktą meilę“ pagal Aleksandro Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“, tačiau ten aktorių ryšys tarp žodžio ir veiksmo buvo labai tvirtai sustyguotas, o „Miego brolyje“ jis gana dažnai išsibalansuoja.
Iš viso spektaklio konteksto labiausiai iškrenta groteskiško Pauliaus Tamolės sukurto Bruno Golerio pasirodymas. Jo stotą ir manieras nubrėžia kostiumas, lemiantis ir charakteringą aktoriaus plastiką. Jei kitų veikėjų judesiai laisvesni, tai Tamolės personažas labiau sukaustytas savo demonstruojamos aukštesnės padėties. Į inteligenciją pretenduojantis miestietis/miesčionis supriešinamas su kaimiečių grupe. Atvykusysis savaip išreiškia pagarbą velioniui genijui - jo tėvams įteikiamas menkas pinigėlis - tik tiek net išsilavinusiems žmonėms reiškė Elijo talentas, kurio svarbos niekas ir nebuvo pajėgus suvokti.
Atrodo, kad šiuo veikėju režisierius norėjo pabrėžti, koks likimas ištinka daugelį savo laiku nesuprastų genijų, ir lieka tik vidutinybių iš lūpų į lūpas perduodamos legendos apie juos, tačiau Bruno Golerio atvykimas nesklandžiai „perjungia“ spektaklį į visai kitokį, absurdo elementų turintį žanrą, ir dramatiško, net tragiško prieskonio spektaklis virsta savo paties parodija.
„Miego brolis“ jungia kelis spektaklio sėkmei labai svarbius elementus - stiprią literatūrinę medžiagą, aukšto lygio aktorinius darbus, konceptualią scenografiją ir vaizdinę medžiagą. Tačiau Agniui Jankevičiui dar nepavyko pasiekti jų sintezės, ir atrodo, kad kol kas režisierius dar tik ieško galutinio spektaklio varianto. Tikėkimės, jam jį pavyks surasti greitai.
