„Iš ilgesio visa tai, nostalgijos“, - vis galvoji, kai pastebi, kaip šis spektaklis - Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - tarsi tyliu, bet užtikrintu „užkadriniu balsu“ prašosi pagal visus klasikinius kanonus sugrotos analizės. Per du atvartus, o gal net tris. Tokios, kuri kadaise tarsi legitimuodavo spektaklį, jį įrašydavo į istoriją, įtraukdavo į kanoną (arba nurašydavo ir išbraukdavo). Kuri aprašydavo turinį ir kiekvieną vaidmenį, tinkamoje vietoje paminėdavo scenografiją, muziką ir kostiumus, visur surašydavo vardus ir pavardes. Ir neabejodavo savo profesine teise į įvertinimą, į tvirta ranka įrašytą „pažymį“. Man atrodo, kad tai visai įmanoma, bet, ko gero, kitoje pamainoje.
Beveik gali įmatyti pabrauktas vietas, išskirtas svarbias temas ir reikšmingus žodžius, suklijuotus spalvotus „žymeklius“... Stebiesi, kiek jų daug - temų, aliuzijų, intertekstualumų, draminių, teatrinių, televizinių, kinematografinių, literatūrinių, publicistinių (ir t. t. t. t. t.) citatų. Įvairiausių ryšių ir sąskambių, raktažodžių, linijų, vizualinių atspindžių, kadrų, iškarpų, tikslių pamaloninimo ir provokacijų mygtukų. Autentiškų ir kartais nelabai, įkvėptai atrastų ir įtemptai prigalvotų. Per daug, - ateina lengva mintis. Ir būtų tikrai nesunku ir turbūt detektyviškai smagu pešioti po vieną siūlą ir registruoti viską, ko tiek daug į šį spektaklį pridėjo jo kūrėjai. Tik man šiuo atveju atrodo labai svarbu vis dėlto bent keliolika žingsnių atsitraukti, kad susilietų žymekliai, linijos ir sluoksniai bei mėginti įvardyti visumą.
Nes: čia vis dėlto nėra taip, kad vienas atomas būtų visatos provaizdis. „Miegančius“ gali žiūrėti kaip tik nori, ir spėju, kad beveik kiekvienas suranda sau artimesnį, suprantamesnį (ar tiesiog patogesnį) siūlą, nes juk dauguma žiūrovų ateina labai stipriai nusiteikę apsidžiaugti, atpažinti, pasijusti tikraisiais adresatais / bendraautoriais ir pasibaigus spektakliui nuoširdžiai pašokti iš vietos. O ne kritikuoti tuos elementus, kurie mažiau įdomūs, atrodo neteisingi ar net žeidžia. Ryžtas selektyviai patirčiai ar patirties selekcijai vardan „kokybiškos“, pozityvios kultūrinės patirties - tai, man rodos, yra gana būdingas dabarties žiūrovų bruožas.
Sakyčiau, kad net ir pati kruopščiausia kiekvieno šio spektaklio atomo analizė veikiausiai jį sugriautų. Ta prasme, kad sukurtų dar vieną jo versiją, nes pati savaime įvestų tvarkingą akcentų sistemą, įsteigtų šiame kūrinyje prasmių ir „profesinių pajėgumų“ hierarchiją. Kurios čia, mano manymu, tiesiog nėra, negali būti, nes „Miegantys“ (tyčia ar netyčia, sąmoningai ar intuityviai - visiškai nesvarbu) yra kitokios prigimties reiškinys.
Kas būtų, jei šį spektaklį pamatytume kaip mūsų globalaus socialinio metatinklo „sieną“? Kuruotą, autorinį, formuotą daugiasluoksnės informacijos srautą, nuolat augantį ir apaugantį, tik formaliai turintį spektaklio vietos ir laiko, klasikinės situacijos ribas? Jame suformuotos (ar formuojasi savaime?) istorijų grandinės, socialinių, genderinių, profesinių, verslo interesų, XYZ+ kartų horizontų, edukacinių, etinių ir estetinių „burbulų“ girliandos su viskuo, kas ten gali ištikti. Ilgi monologai-longread'ai, pasišpilkavimai replikomis, virtuoziškas paviršius ir netikėtos gelmės, aršūs mūšiai, švietėjiškas burbėjimas ir milenialsų teisuoliškumas, mielas sentimentalumas, užminuota leksika, ideologinių malūnų keliami vėjai, susijungiančios manipuliacijų grandinės. Su visais laikais ir heitais, komentarais ir rantais, storiais ir selfiais. Kurie, pasibaigus spektakliui, pačiu natūraliausiu būdu tęsiasi tikrovėje. Ooops (toks ikifeisbukinės kartos ištiktukas), „tikruose“ socialiniuose tinkluose...
Tarsi galėtum rinktis, kaip tau čia būti: gali pasyviai scroll'inti, niekur pernelyg nesustodamas. Gali į kažkur ilgam įkristi. Gali apsimesti kažkuo kitu arba keliais kitais ir prieštarauti sau pačiam.
Ir tai mūsų neuronai prisijungia prie kažkokių nanodalykų, ir mes įsiliejame į kūrėjų-atlikėjų-žiūrovų-influencerių-kritikų-gynėjų-adoruotojų-serijiinių Instastorių maniakų-tylių miegotojų kėdėse-tylenių eilėje prie rūbinės simuliaciją. Tai jokiu būdu nėra antiutopija - tai yra, gerbiamieji, mūsų visų tikrovė. Net jeigu laikotės iš paskutiniųjų ir nesusikuriate profilio jokiame tinkle...
O dabar norisi žengti kelis žingsnius atgal, tolyn nuo kibernetinių košmarų, pakeisti foną ir pasakyti vieną labai svarbų dalyką: dažniau prisiminkime, kad (vis dar) esame ir gyvi žmonės, ne tik prietaisų priedai. Labiausiai rūpi žmonės-aktoriai: jie šioje daugiamatėje mozaikoje yra visai ne plokšti skaitmeniniai pavidalai ar režisieriaus bei dramaturgo idėjų „nešėjai“. Aktoriai čia ne tik kuria personažus-avatarus, bet ir dosniai dalijasi su jais savo profesine ir asmenine (sakyčiau - intymia, iš giliai iškelta į sceninį būvį) atmintimi. Atmetus į „vakar“ visas nevaidinimo, atsiribojimo taktikas, „Miegančių“ aktoriai šoka žemyn galva į tokį keistą, tokį neįtikėtiną šioje užekranėje „čia ir dabar“. Vieni - atvira širdimi, nervais, kūnais ir balso stygomis, kiti - su milijonu ironijos atspalvių ar net nepridengtu sarkazmu. Grubiai ir švelniai, intelektualiai ir skeptiškai, naiviai spaudžiant iki dugno arba nervingai barbenant pirštais į stalą. Dėl vienų norisi atsidusti, su kitais - sąmoksliškai pakikenti, į kažką tiesiog skauda žiūrėti, nes per atvira, per garsu, per stipru... Negriaučiau parmos privalomu vardijimu, bet pasiduočiau „tinklinio“ familiarumo iliuzijai ir jiems visiems uždėčiau kokią... širdį.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
