Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.
„Barikadų“ žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va“.
Sakoma, kad pusę darbo režisierius nuveikia, paskirstydamas vaidmenis. Čia irgi labai svarbus bendras tikėjimas. Ramūnas Šimukauskas neabejotinai jau priklauso didžiųjų lietuvių aktorių kastai.
Spektaklis patvirtino neretai kylančią mintį, jog sovietmetis padarė daug didesnį poveikį nei manome: režimo primesti vaizdavimo ir suvokimo būdai su jais augusiesiems yra natūralūs ir beveik neginčytini.
Slaptųjų vaidinimų epocha klojimuose – ištisa environmentalinio teatro akademija. Ten žiūrovai ne tik kad buvo išvien su artistais, bet dar „atėję pažiūrėti Velnio spąstuose patys patekdavo į spąstus”.
Lietuvoje seniai laukta ir Jevgenijaus Vachtangovo teatro iš Maskvos, ir Rimo Tumino darbų, sukurtų šiame jo vadovaujamame teatre. Pirmuoju gastrolių spektakliu buvo pasirinktas Antono Čechovo „Dėdė Vania”.
Teatrinės legendos byloja, kad anksčiau režisieriai vienas su kitu gerokai dažniau ne tik bendraudavo, bet net ir keisdavosi sumanymais, diskutuodavo. Galbūt tai tik legendos, bet jas priminė J.Vachtangovo teatro atvežtas „Dėdė Vania“…
Komikas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti – pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, tai išaugtų į romaną…
„Bestija žydrom akim” vieną akimirką pralinksmina charakteriais, nes čia iniciatyvą perima aktoriai, o kitą ima strigti, nes savo istoriją iš kitokios atmosferos ir ritmo, figūrų judėjimo, gestų ir pozų pradeda kurti dailininkas.
