Rugsėjo 13 ir 14 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko pagrindinė šio sezono premjera „Quanta“. Pagrindinė ji, visų pirma, savo techninėmis apimtimis, kurių, jau dabar neabejoju, šiemet neperspjaus nė vienas dramos spektaklis. Neseniai septyniems tūkstančiams žiūrovų Graikijoje rodęs savo ankstesnį kūrinį „Respublika“, Łukaszas Twarkowskis grįžta į scenos erdvę ir vakarėlį rengia tarp paralelinių realybių įstrigusioje viešbučio kapsulėje.
Apie kvantinę fiziką ir kapsules
Labai plačiai, o kartais net abstrakčiai pristatant premjerą „Quanta“, bandyta užčiuopti spektaklio tema, vis kartojant, jog jis bus „apie kvantinę fiziką“. Stebint kūrinį pasirodė, lyg tokiu apibūdinimu buvo bandoma išvengti siužeto pristatymo, vardan žiūrovo patirties. Vargu, ar reikėjo tiek stengtis, nes režisieriaus ir dramaturgės Joannos Bednarczyk pasakojimas primena daugiasluoksnį sumuštinį, kurio ingredientai krenta per kraštus, todėl valgyti jį gaunasi tik dalimis, nepajuntant pilno skonio.
„Respublikoje“ svarbią vietą užėmė galimybė žiūrovui judėti, taip kuriant labai individualų potyrį. Šį kartą lieki įstrigęs priešais vaizdą transliuojančius ekranus. Žinoma, istorija, patiriama per kameros objektyvą (vaizdo projekcijų autorius – Jakubas Lechas ir operatoriai), nėra naujiena nei šio režisieriaus darbuose, nei šiuolaikiniame teatre. To minėti net nebūtų verta, jei ne jausmas, jog premjeroje buvo ilgu gyvų aktorių, didžiąją laiko dalį uždarytų išmanioje Fabieno Lédé scenografijoje. Lyg kapsulė, ji tai susijungdavo į vieną, tai iširdavo į daug pavienių dalelių.
Bandant „išardyti“ spektaklį, paprasčiausia grįžti į pradžią. Ł. Twarkowskį įkvėpė Benjamíno Labatuto knyga „Kai liaujamės suprasti pasaulį“. Išleista 2021 m. ji tapo vienu didžiausiu metų bestseleriu, įrašytu ir į Baracko Obamos socialiniuose tinkluose skelbiamą vasaros skaitinių sąrašą. Supindamas biografinius, istorinius faktus su fikcija taip, jog skaitytojas sunkiai suprato, kur baigiasi viena ir prasideda kita, rašytojas (populiariai) kalbėjo apie ryšius tarp pasaulinių karų blogio ir kvantinės mechanikos kūrėjų bei kėlė atsakomybės klausimą.
Šios temos ryškiai atskamba šiandien, kalbant apie geopolitinę situaciją, kurios aplinkybės dažnai lyginamos su Antruoju pasauliniu karu. Trečiojo, kaip branduolinio, karo tikimybė popandeminiame būvyje gimdo ir naujus svarstymus, artimus B. Labatuto knygos keliamiems klausimams. Taip gimsta Christopherio Nolano „Openheimeris“, kurio epiškumas, pagardintas to paties režisieriaus „Inception“ (liet. „Pradžia“) fantastika, persipynęs su Bazo Luhrmano „Didžiojo Getsbio“ estetika, ataidi į „Quantos“ pasaulį, kur svarbiausios yra ne teorijos, o jas kūrusių žmonių atsitiktinės, realios ir fiktyvios sąveikos. Čia, prie visko, kas rimta, bandoma prieiti prisimenant „Populiariojo mokslo“ formuluotes, lyg antrinant serialo „The Big Bang Theory“ scenarijaus lengvumui.
Iš esmės režisierius su dramaturge sukuria savąją B. Labatuto knygos variaciją, pristatydami rašytoją – pasakotoją Patricką Wonderlandą (aktorius Martynas Nedzinskas), gudriai sukurdami jam ir Wikipedia puslapį. Jame aprašomos iki 1938 m. „parašytos“ P. Wonderlando knygos lyg atkartoja realios B. Labatuto knygos struktūrą, o iš kitos pusės nupasakoja spektaklyje girdimas personažų istorijas.
Eugenijaus Sabaliausko šviesos srautai
Veiksmas prasideda žiūrovams tik įėjus į salę, scenoje už didžiulio ekrano blyksint šviesai (dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas). Tokiu pat vaizdu jis ir pasibaigs, lyg uždarydamas trumpam pravertą laiko skylę, per kurią gauname galimybę persikelti į (ne)įvykusius 1938-uosius, kai viename Šveicarijos viešbutyje (ne)susitiko to meto ryškiausi fizikai.
Iš gaubto ekrano ir jo formą atkartojančių, tvorelę primenančių šviesos instaliacijų kuriamas scenos rėmas gali priminti ir netoli Ženevos esantį Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą. Savąsias daleles į jį po vieną suleidžia ir šokiui „užsuka“ režisierius. Iš tamsos, kaip kosmoso, išnyra baltas kvadratinis ekranas, kuriame be kitų vaizdų, išryškėja ir dvi aktorių figūros, po truputį imančios judėti, kol ima suktis šokio rimtu. Prie jų prisijungia likę atlikėjai.
E. Sabaliauskas šviesomis padeda pasakojimui ne tik išnirti iš tamsos, bet ir sukuria gyvą nespalvotos kino juostos įspūdį. Jį vėliau pakeis sodri geltona spalva apipavidalinanti ne tik mobilią scenografiją, bet ir viso spektaklio atmosferą. Ji perkels žiūrovus iš nespalvotos dokumentikos į sepijos atspalviais išmargintą paralelinę fikcijos ir faktų istoriją viešbutyje, kartais pertraukiamą „realių atspalvių“ influencerių patirtimi, taikliai perteikta Aistės Zabotkaitės (Alisa) ir Mariaus Čižausko (Bobas).
Iš daugybės įvairiausio dydžio ir skirtingų tekstūrų šviesos šaltinių kuriama E. Sabaliausko dailė vienu metu tarnauja kaip kino aikštelės apšvietimas, padalina ir įveiksmina sceną bei antrina režisieriaus ir projekcijų autoriaus pasirinktiems naktinio matymo sprendimams. Juose taip pat atsikartoja juodai baltos ir geltonos spalvų sprendimai, antruoju būdu primindami per termovizorių matomą vaizdą, aštrinantį šiandienos karo aidą.
Tarp mokslo, karo ir meno
Daugiausiai paralelių tarp atsikartojančių karo būvių rasime pirmajame veiksme. Nuo Nedzinsko personažo lažybų „ar kas nors ką nors darys?“ prasideda ir pagrindinė pasakojimo dalis, atkartojanti septynias veikėjų gyvenimo viešbutyje valandas. Skaičius septyni čia veikia dažnai. Jį matome ir pradžios ekrane, kuriame lyg stebint seną vaizdo juostą, vyksta atgalinis skaičiavimas nuo septynių. Kine naudotas sinchronizuoti garsui su vaizdu, šiame spektaklyje šis skaičiavimas tampa Ł. Twarkowskio įsivaizduojamų realybių paleidimo mechanizmu, lyg kelionės laiku startu.
Septyni yra ir dažniausiai dvejais kauliukais išridenamas skaičius, taip pat – priešingų kauliuko sienų suma. „Dievas nežaidžia kauliukais“, – žymią Alberto Einsteino citatą panaudoja ir B. Labatutas ir „Quanta“ kūrėjai. Žaidimas, tikimybės, matematika, paklaida, paprasčiausias atsitiktinumas ir chaosas domina tiek mokslininkus, tiek menininkus. Tokius kauliukus mėto ne tik spektaklio personažai, bet ir pats režisierius.
Menas kaip ginklas
Sekant meno ir mokslo jungtimi, spektaklyje pasirodo legendinė šokėja ir šviesos iliuzijų autorė Loïe Fuller. Pirmą kartą matoma blyksniu ekrane, vėliau – aktorių tekstuose, o pabaigoje per gyvai A. Zabotkaitės atliekamą kompoziciją (choreografas – Pavełas Sakowiczius). Kartu su E. Sabaliausko šviesų partitūra (jei už „Quantą“ dailininko nepastebės „Auksinių scenos kryžių“ komisija, teatro istorija negalės to paaiškinti) sukuriama viena įspūdingiausių spektaklio scenų. Staiga prieš žiūrovų akis atgyja istorinis filmuoto šokio kadras, kuriame susipina visos mokslininkų apmąstomos galimybės ir atsitiktinumai, forma ir materija, o užburiantis vaizdas iš tiesų panaikina laiko pojūtį. Menas, kaip ir mokslas, gali būti fizikos dėsnius keičiantis ginklas.
Į tai dėmesį atkreipia ir režisierius, apie laiko reliatyvumą, paralelines tikroves kalbantis klasikinės architektūros scenoje. Teatro aikštelėje laikas taip pat neegzistuoja ir tuo pat metu jame susiduria visos įmanomos laiko juostos. „Quanta“ dramaturgijoje ir formoje gausu, net sprangu, temų, sąsajų, citatų ir populiariojo mokslo įkvėpimų, į šoną nustumiant, rodos, patį teatrą.
Suprantama, jog ši komanda nesitaiko į tradicinius sceninės kūrybos modelius, kaip sakė pats režisierius, jam svarbiausias yra poveikis žiūrovo pasąmonei, tuo pat metu sąmoningai siekiant atsisakyti linijinio pasakojimo. Bėda ta, kad besirenkant nuolatines pasakojimų ir laiko kilpas, vietoje tiesios linijos paprasčiausiai grįžtama į žiedinę struktūrą. Lyg teatrinę prozą iškeitus į poeziją.
Nutolę aktoriai
Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Airida Gintautaitė, Rimantė Valiukaitė, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Vainius Sodeika, Algirdas Dainavičius ir Arūnas Vozbutas – dar nepaminėti šiame tekste aktoriai kuria realius ir kūrėjų išgalvotus personažus. Jų esatis, nors taip artimai transliuojama įvairiais kamerų rakursais, labiausiai save reiškia tekstais, kurie kartais atsikartoja vieni kitų lūpose, skirtingose situacijose ir skirtinguose laikuose, taip sukurdami patį laiką. Jie yra šio laikino ir iš esmės fiktyvaus spektaklio pasaulio kvantai, kurie tai susijungia, tai išsiskiria, kurdami didelius ir mažus pasaulius, realias ir išgalvotas istorijas, komentuodami ir pasirinkdami realybes. Kaip ir su dalelytėmis, – mes vienu metu žinome tik vieną jų buvimo vertę, tačiau už uždarų durų, nematomi, jie staiga tuo pat metu ir praranda ir įgauna savo būties realumą.
Visgi kalbėti apie atskirus vaidmenis būtų sunku. Bandydami priešais kameras daugiau būti, nei vaidinti, aktoriai atrodė pernelyg prislopinti. Pirmajame veiksme tam antrino ir prastokas garso lygių suvedimas, – tekdavo kliautis angliškais subtitrais. Visgi pasirodymo prasta vaidyba pavadinti negalėčiau. Viskas, kas vaidyboje atrodė nenatūralu, kilo iš pačių tekstų. Ne pirmą kartą galima pastebėti, kaip dirbant su tarptautinėmis komandomis, kartais pritrūksta „vietinės ausies“, ar tai būtų atlikimo kalbą žinantis dramaturgas, ar konsultantas iš šalies, galintis objektyviai pajausti gyvo teksto skambesį.
Nuovargio mechanika
Daugeliui, tikiu, nepadėjo premjerinis nuovargis, palaužęs visų pirma pačią scenos techniką. Pirmąjį vakarą sėkmingai spektaklį pradėti pavyko valanda vėliau, nei numatyta, o antrąjį – žiūrovams teko evakuotis dėl suveikusio evakuacijos įspėjimo. Neslėpsiu, jog stebint spektaklį rugsėjo 13 d., neapleido jaudulys, jausmas, lyg LNDT sudėtas spektaklis braškėtų per siūles ir neplyštų tik atsitiktinumo dėka. Tai nepadėjo įsijausti ir išjausti sceninio vyksmo, nors į jį visuomet grąžindavo kompozitoriaus Lubomiro Grzelako darbas, – lyg pilno metro juostai sukurtas garso takelis nepalikęs garsinio audinio skylių. Lygiai kaip ir stilistiškai tolygūs ir personažus kurti padėję Svenjos Gassen kostiumai. Tiesa, išlydėjimas į pertrauką su fejerverkų / karo sprogmenų garsais pasirodė kiek perdėtas baksnojimas į žiūrovo „poilsio privilegiją“.
Finale sunku nusakyti jausmą po „Quanta“ spektaklio, išskyrus begalinį dėkingumą didžiulei techninei ir aptarnaujančio personalo komandai, padariusiai viską, kad spektaklis visgi įvyktų. Turinio sluoksnių gausybė neleidžia nuobodžiauti analizuojant, tačiau negali pamiršti nuobodulio jausmo pačiame trijų valandų trukmės reginyje. Viskas, apie ką daugiausiai norisi kalbėti, yra dramaturginė ir sceninė formos, jų įvairovė, tačiau vis persekioja jausmas, jog būtent jos „pavogė“ aktorius.
Atsitraukus nuo ekranų vis aplankydavo jausmas, kad pati scena pernelyg statiška, mokslinių ir filosofinių tekstų lavinos imdavo migdyti, skambėdamos kaip deklamacijos. Manau tai, kas patį režisierių labiausiai sužavėjo šiame procese, buvo neaprėpiamų kontekstų platybės, kurioms atitenka daugiau dėmesio, nei bandytiems kurti žiūrovų pojūčiams, ar vaizduojamų mokslininkų žmogiškiesiems potyriams. Kuo daugiau norėta sudėti, pasakyti ir parodyti, tuo mažiau prasmės tame išliko. Limbo būsena, apėmusi po spektaklio, šiuo atveju nėra pats geriausias įvertinimas. „Nemaišykime mokslo su politika“, darkart aktualizuodami karo temas ironiškai spektaklyje sako veikėjai. Įdomu, kaip pavyks toliau meną su mokslu, „Quanta“ pradėtoje trilogijoje, maišyti režisieriui.
