Kaip režisieriaus, kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūrybos principams būdinga išskirti lakonišką kasdienį elementą, padėti jį po didinamuoju stiklu ir tyrinėti, taip net mažiausi dalykai Bumšteino pastatymuose, tarkim, garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“ („Operomanija“, 2018), tampa visatos modeliu. Tai būdinga ir vokaliniam performansui „Big Pharma“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2021), kurio pagrindu tampa antidepresantų pakuotės informacinis lapelis. Kūrinyje akcentuojami begaliniai galimi antidepresantų šalutiniai poveikiai: gali sukelti pykinimą, viduriavimą, galvos skausmus, burnos džiūvimą, sumažinti libido ir t. t.
Atlikėjai lėtai juda po sceną, savo balsais kurdami melodiją, o antidepresantų informacinis lapelis tampa pasirodymo libretu. Sugulę ant žemės, veikėjai galynėjasi su vaistų poveikiu: nebegalėdami išlaikyti vientisos melodijos balsai ima skambėti kakofoniškai. Kai kurie jų ima šnopuoti, švokšti, grėsmingai šnabždėti apie išgyvenamus šalutinius poveikius. Ant pilko kvadratinio kilimo banaliai, tačiau didingai suskamba vyriško ir moteriško „chorų“ garsinė kompozicija. Paeiliui atliekamos partijos iš pradžių tarsi oponuoja viena kitai, kol galiausiai išsirutulioja į patrauklų sinergijos įprasmintą srautą.
Pasikartojančios, agonijos iškreiptos atlikėjų judėjimo trajektorijos ir aidintys medicininių komplikacijų terminai kelia klausimus apie antidepresantų vartojimą. Tarsi laike ir erdvėje įstrigę kūnai, apvilkti pilkais drabužiais, ant didžiulio pilko kilimo tapo skausmo žemėlapį. Pilka spalva šiame performanse įsimena tarsi kenčiančiųjų vienatvės, emocinės tuštumos ir gyvenimo beprasmybės simbolis.
„Big Pharma“ nėra tik vokalinio performanso pavadinimas - šiuo žodžių junginiu žinoma ir prieš farmacijos milžinus nukreipta konspiracijos teorija, teigianti, kad sveikatos apsaugos bendruomenė kartu su farmacininkais nuo visuomenės slepia efektyvius gydymo būdus, tyčia sukelia ar pasunkina tam tikras ligų formas, kad pasipelnytų ar įgyvendintų kitus prieš žmoniją nukreiptus tikslus. Viena vertus, „Big Pharma“ galima „perskaityti“ kaip didaktinį pasakojimą, tačiau kuo giliau lendama į triušo olą, tuo labiau meditatyvi kančios ir dejonių lopšinė ima rėžti ausį. Balsai ir kūnų choreografija atskleidžia skausmo ir kančios istoriją bei sergančiųjų gyvenimą, kuriame vyrauja nerimas ir monotonija. Nuolat garsiai skaitomas ir dainuojamas pakuotės lapelis pradeda priminti maldą, kelia daug retorinių klausimų ir parodo nematomą psichikos ligų pusę.
