Traukinys Kaunas - Vilnius. Greitas, dviejų aukštų, patogios sėdynės, staliukai, rozetės - tikras XXI amžiaus komfortas! Įsitaisau, girdžiu mergaitę. Rusišku akcentu kažkam mobiliuoju dėsto problemas ir reikalus. Aiškėja sumautas jos gyvenimas, virtinė jai iškrėstų kiaulysčių ir prastas faktas - nenusimato jokių prošvaisčių. Galėtum parašyti puikiausią dramą, tik iškyla problema - tokių nesusiklosčiusių gyvenimų aplinkui per akis. Bet koks realistinis siužetas scenoje taptų per daug banalus ir neatspindėtų nei tokio gyvenimo kančios, nei absurdo.
Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl mūsų scenose beveik nerasime pastatymų, kuriuose pagrindiniu veikėju taptų žemesiojo sluoksnio žmogus, būtų kalbama apie tokio žmogaus pasaulį, jo džiaugsmus ir vargus. Keista - norime kultūros visiems, bet užmirštame tą sluoksnį, kuriam menas vis dar yra terra incognita. Į žvaigždes kreipiame tuos, kurie ir taip į jas žiūri.
Tokiame kontekste vasario 28 ir kovo 1 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė premjerą - vengro Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas", kurią režisuoti lietuviškoje scenoje buvo patikėta dramaturgo tautiečiui László Bagossy. 1909 metų kūrinys Vengrijoje daug kartų statytas ir perstatytas, buvo rodytas ir Brodvėjaus scenoje, pritaikytas net baletui, bet Lietuvoje iki šiol nebuvo plačiau girdėtas. Teatro vadovybės pasirinkimas „Lilijomo" pastatymui pakviesti tos aplinkos žmogų, žinantį pjesę ir įvairias jos interpretacijas, pasiteisino šimtu procentu. Juo labiau, kad pačiam Bagossy tai buvo nors ir pažįstama, bet dar niekada nestatyta dramaturgija. Galiu spėti, kad šis darbas tapo tikra kelione visiems jo kūrėjams, o galiausiai buvo sukurtas įdomus rezultatas.
Pačioje pjesėje pasakojama istorija apie (kaip apibūdina jo paantraštė) vieno apgaviko gyvenimą ir mirtį. Balaganininkas Lilijomas lieka be darbo, bet su Julija. Ji, tarnaitė Julija, lieka be darbo, bet su Lilijomu. Gan beviltiška romano pradžia, ar ne? Lilijomas nusprendžia Juliją vesti (o kas jam?), ir jie gyvena - toliau be darbo. Julija laukiasi kūdikio, Lilijomas eina plėšti algas nešančio kasininko. Žinoma, balaganininkui baigiasi liūdnai, bet istorija tuo nesibaigia - Lilijomas patenka į pomirtinį pasaulį ir, pats to nenorėdamas, gauna šansą pasitaisyti. Pagrindinei fabulos linijai spalvų suteikia įvairaus plauko aplinkiniai personažai, veiksmu perteikiami jų charakteriai.
Nors vienus ar kitus istorijos taškus gali nuspėti, numanyti, tačiau klausimas, kaip tai bus išspręsta paties dramaturgo, nuolat kausto dėmesį ir varo į priekį. Tarp eilučių galima užuosti egzistuojančius idealus ir besisukančią meilės temą, bet nuolat badantys realybės spygliukai verčia suvokti, kad saldi istorijos pabaiga neįmanoma. Ferenco Molnáro fantazija, laisvė išgalvotame pasaulyje elgtis kaip panorėjus sukuria siužeto pokrypius, kurie išmuša iš vėžių savo absurdiškumu, bet ir verčia pripažinti, kad gyvenimas - lygiai taip pat neprognozuojamas.
Režisierius László Bagossy su tokiu turiniu tvarkosi meistriškai, išlaiko pjesės dvasią ir į sceną ją perkelia paprastai, be pseudodvasingumo. Žemės temperatūrą labiausiai palaiko šalta ir preciziška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Spektaklio erdvę jis paverčia gamyklos kambariu / sale su iki pusės dažytomis žaliomis betono sienomis, didžiuliais ventiliacijos vamzdžiais, metaliniais laiptais, skardinėmis durimis, iš jų vedančiais bėgiais. Patalpos gilumoje tarp dviejų betoninių kolonų - didžiulis gamyklų architektūrai būdingas langas į kitą (ne)realybę, techniškai panaudojamas kaip videoprojekcijų ekranas. Scenografinis sprendimas smagiai išnaudojamas Lilijomo savižudybės scenoje; vėliau - su minimaliais pokyčiais, bet dideliu efektu iš kasdienybės transformuojamas į anapusybę.
Kovo 1 dieną atšiauroką scenos erdvę šildė paprasti, nuoširdūs ir gyvų gyviausi personažai. Pjesės (anti)herojaus paveikslas ryškinamas per moterų portretus. Jos - kaip galimybės kitokiam Lilijomo gyvenimui, spektaklio metu besikeičiančios, besivystančios. Miglės Polikevičiūtės Julija - išraiškinga, bet ir nepametanti subtilumo. Veido išraiškomis švelniai perteikdama vidines būsenas, į staigiai besikeičiančius išorinius veiksnius ji reaguoja visu kūnu, taip išlaikydama ir personažo bruožus, ir kūriniui taip svarbų gyvumą. Ryškiausia Julijos transformacija - Lilijomo apiplovimo ir perrengimo scena, kurioje jaučiamas laipsniškas vidinis persirikiavimas, baikštaus žvėriuko virsmas sprendžiančiu žmogumi.
Verčianti (ir virstanti) iš koto Tomos Vaškevičiūtės kuriama Julijos draugė Marija. Kalba ir elgesiu transliuojamas prasčiokiškas jos manieras žavingai pabrėžia Dovilės Gudačiauskaitės parinkti kostiumai. Jaunosioms tarnaitėms priešinga patirties užgrūdinta Nelės Savičenko Muškatnė - stačiokiška ir viduje gana statiška, apie išorinius jos gyvenimo pasikeitimus užsimena besikeičiantis drabužis. Nevienareikšmė Vaivos Mainelytės kuriama „labai gera moteriškė" Holundernė; neperspausta, jautriose paskutinėse scenose stačiokiškumo nepabijojusi Adelės Teresiūtės Luiza.
Tarp gero žmogaus ir gero niekšelio balansuoja Dainiaus Gavenonio Lilijomas. Dramaturgas pagrindinio veikėjo spalvas fiksuoja kontrasto principu: Lilijomas piešiamas kaip sukčius, apgavikas, bet vos skaitytojas / žiūrovas tuo patiki, leidžiama suprasti, kad jam nepavyktų nieko apsukti. Tik ėmus galvoti, kad visgi šis veikėjas sielos gilumoje yra geras, pradeda skleistis jo tamsioji pusė. Gavenonis smagiai pasinaudoja dramaturgo suteiktais įrankiais ir kartu su kolegomis žaidžia scenoje. Bet vos čia įžengia tikrasis užkietėjęs kaimo blogiukas - Mariaus Repšio bedantis Fičuras, ima rodytis, kad Gavenonio personažas vaikystėje gavo tiesios, išdidžios stovėsenos ir heroiškų rankų gestų pamokų. Mėginant nuspėti Lilijomo prigimtį tai suteikia papildomos sumaišties, bet tuo pačiu kontrastuoja su veiksmo organika scenoje.
Tomos Vaškevičiūtės Marijos portretą darniai papildo Algirdo Gradausko kuriamas Bibo (pjesėje - Hugo) personažas; kartu jie sudaro tobulą prasisiekėlių porą, savo gyvenimą kuriančių priešingai nei Julija su Lilijomu. Prie vyriškųjų paveikslų reikėtų paminėti saldų, bet griežtą Sauliaus Balandžio Nuovados viršininką, linksmą, bet teisingą Arvydo Dapšio Linzmaną. Visi spektaklyje vaidinantys trijų kartų aktoriai atrodo radę tarpusavio ryšį ir kryptingai juda link ansambliškumo, taip sunkiai įmanomo ne vieningos trupės, o rinktinių aktorių Nacionaliniame teatre. Ar tai - ne Bagossy darbo rezultatas?
Be jokios abejonės aktoriams padėjo ir specialiai šiam pastatymui Vito Agurkio išversta pjesė - šiuolaikine kalba perteiktame tekste reikėjo išlaikyti nebemadingus išsireiškimus ir grubią šnekamąją kalbą, kuri charakterizuotų personažus. Organiškumo scenai pridėjo ir pirmąkart teatrui kostiumus kūrusios anksčiau paminėtos dizainerės Dovilės Gudačiauskaitės žaidimai. Jai pavyko susidoroti su iššūkiu ir kostiumais sukurti skoningą beskonybę. Kartu su aktoriumi veikia ir Viliaus Vilučio sukurtas apšvietimas, paskui save tempiantis žiūrovo vaizduotę sudėtingesnėse Lilijomo mirties / šarvojimo scenose.
Spektaklio kompozitorius Gintaras Sodeika išskyrė du motyvus. Ritmišką, bet lengvą karuselės melodiją jis panaudojo kaip gyvenimo tėkmės leitmotyvą. Kietesnį, dramatiškesnį, geriau atitinkantį dvasinę tikrovę, priderino prie vidinio Lilijomo vyksmo. Muzikos autorius į kūrinio audinį įaudė ir gyvą atlikimą - Fičuro dainušką pagal „The Beatles" ir dangiškai nuskambančią angelo giesmę. Muzikiniu aspektu antroji pastatymo dalis gerokai aktyvesnė ir dinamiškesnė nei pirmoji, kurioje gerokai aktyvesnis yra pats sceninis veiksmas, vykstantis beveik visiškoje tyloje. Muzika įjungta į spektaklio visumą ir prisideda prie bendro dinamikos išlaikymo.
Akivaizdu, kad pats Nacionalinis į tokį tarptautinį „Lilijomo" pastatymą pažiūrėjo ne biurokratiškai, bet idėjiškai - Bagossy buvo suteikta galimybė dirbti su savo sričių meistrais ir ryškiais aktoriais. Režisierius darniai apjungė kūrėjų pajėgas ir sukūrė nelilijomišką rezultatą. Pristatyta Lietuvoje nauja pjesė; aktoriai padirbėjo su užsienio režisieriumi; o žiūrovams pateiktas džiazuojantis spektaklis, kuriame poveikis išgaunamas paprasta (bet ne prasta), lengvai perskaitoma teatro kalba. Maksimaliai išnaudotos galimybės - retas atvejis šiandienos Lietuvos teatre - galėtų tapti precedentu vienu projektu siekti kiek įmanoma daugiau tikrų, nepopierinių tikslų.
