… Įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.
Dabar turėsime du „Don Kichoto“ variantus – nacionalinės baleto trupės ir A|CH teatro. Įvairovė nesutrukdys. Tik kad tos įvairovės beveik nematyti. Kitais rūbeliais aprengus Liūdnojo vaizdo riterį, jis virto karštakošiu asilėliu.
Kuprevičiaus opera „DaliGala“ sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: Dali mirties patale išgyvena, pasak libreto autoriaus Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus.
Nemėgstantiems G. Garcíos Márquezo pasakojimo neskubrumo ir santūrumo, „Apie tyrąją Erendira” galėjo pasirodyti ištęstas ar net nuobodus. Choreografė pasidavė rašytojo stiliaus magijai, kartais net aukodama jai spektaklio vientisumą
Antroji premjera Meno forto studijoje grąžina prie „studijos” pagrindų – bandymų, eksperimentų ir laisvesnio požiūrio į kūrinį.
Spektaklio dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras didžiojoje „Lėlės“ teatro scenoje įpūtė bežodžio teatro dvasią ir tarsi Poseidonas savo vandenų karalystėje sukūrė savitą pasaulį.
Tik grįžę iš Turino, kur vaidino iki Kalėdų, R.Butkutė ir B.Šarka papasakojo „Mūzų malūnui“, kaip atrodė pats spektaklis ir kaip – publikos verdiktas. Juk tai pirmieji Lietuvos artistai, patyrę italų „būūū“. Ar – ne?
Į premjerą susirinko „tuberkuliozės dispanseris”. Kitą dieną publika buvo visai kitokia, plojo ir šaukė „bravo“. Skandalas pasiektas!
„Šilko” autorius visiškai nešilkinis Mozarto kūrybos atžvilgiu. Koršunovas taip pat žada ne maloniai šiltą vakarą Turino operos gerbėjams.
