Šviesa neišsklaido Koršunovo „Kelio į Damaską“ depresyvumo bei sunkumo, kurio įspūdis atsiranda ir iš gana sudėtingos, įvairiais ženklais tirštos teatrinės kalbos naudosenos.
„Labai paprastoje istorijoje“ iš tiesų niekas nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems.
Vasarį Klaipėdoje pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.
Viskas prasideda nuo pavadinimo: originalųjį „Le Libertin“, filosofinį-socialinį libertino terminą pakeitus visiems lietuviams suprantamu ir artimu „Paleistuviu“, kitko tikėtis sunku.
OKT/Vilniaus miesto teatro mini festivalis Klaipėdoje „Ten būti čia” startavo vasario 7-ąją uostamiesčio Koncertų salėje vienos dalies muzikine pjese trims balsams – Birutės Mar „Grimo opera”.
Režisierius Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.
Blizgančiais konfeti nubarstytais laipteliais teatras leidžiasi ten, kur kažkada, jaunystėje, mėgo būti – į populiarumą, skandalus, masinio dėmesio išlepintą prabangą.
Buitinė „Kartu” situacija pjesėje tampa pretekstu ne tik komiškiems dialogams, bet ir intymiems atsivėrimams.
Pasiūliau į spektaklį kartu nueiti bičiulei, lakuoto žurnalo darbuotojai. Bet pamačius spektaklio „Kartu“ plakatą, jos ketinimai kardinaliai pasikeitė. Nesusigundė ir bičiulis, valdiškos įstaigos klerkas.
