Atrodo, lyg aktoriai pratintųsi prie jiems ganėtinai neįprastos kalbos, matuotųsi kiek senstelėjusius žodžius ar jų derinius. Tai – ne jų pasaulis ir jie nesistengia to slėpti.
Keli iliustratyvūs vaizdai, pora puikių skulptūrų – viskas, į ką buvo verta žiūrėti. Jokios kūrybinės drąsos ir jokių iššūkių teatro žiūrovui.
Žiūrint pastarųjų metų režisieriaus pastatymus, nejučia pradedi įtarti jį įkvėpimo semiantis pačioje giluminėje teatro prigimtyje, jo sakraliame, ritualiniame, religiniame slėpinyje.
