Šiandienos Lietuvos teatrinis gyvenimas - kaip reta intensyvus, impulsyvus ir net, sakyčiau, chaotiškas. Ir nežinia, kas dėl to kaltas: trumpai, tačiau viltingai blykstelėjusi pavasario saulė, artėjantys „Scenos kryžių“ apdovanojimai ar sunkiai išvengiami (reikia tikėtis) kai kurių teatrų valdžios per(si)stumdymai. Bet kokiu atveju, pastarosiomis savaitėmis išleistų ir visiškai netrukus pasirodysiančių premjerų gausa - gluminanti.
Regis, galima būtų pasidžiaugti, jog ir gerokai ištuštėjus kišenėms, mūsų teatrai vis vien randa finansinių išteklių naujiems pastatymams, o žiūrovai šiuosius aktyviai lanko. Sakytumei, teatras Lietuvoje klesti. Vis dėlto medalis turi dvi puses, o ta antroji - ne tokia jau ir šviesi. Žvelgiant į tarsi iš gausybės rago pastaruoju metu pasipylusias premjeras, į akis visų pirma krinta teatrų meninės vizijos ar bent kūrybinio nuoseklumo stoka. Todėl beveik kiekvienas spektaklis (net nekalbant apie jo meninę vertę), konkrečiu metu konkrečiame teatre pastatomas konkretaus režisieriaus, veikiau atrodo kaip atsitiktinumas ar net nesusipratimas. Žinoma, nekalbu apie Lietuvos teatrinio konteksto paribin ištremtus ar savo noru kiek atsitraukusius mūsų „didžiuosius“ - tai atskira tema.
Apie mūsų valstybiniuose teatruose statomos medžiagos kryptingumą, manau, net kalbėti neverta - turime begalę pavyzdžių, kuo gali virsti pasaulinės dramaturgijos šedevras, pakliuvęs į silpno statytojo rankas. Tačiau apie kokią apskritai meninę teatro viziją galima kalbėti, kai po vienu stogu rodomi, pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus, Adolfo Večerskio, Yanos Ross ir Jurijaus Smorigino spektakliai, o ta pačia scena dalinasi Rimas Tuminas, Ramunė Kudzmanaitė ir Simonas Aškelavičius, „o publika ir vieniems, ir kitiems, kaip kasdieną galime įsitikinti, atsidėkoja vienodai aistringais aplodismentais“1.
Nesiekiu išskirti ar tuo labiau įžeisti nei institucijų, nei kūrėjų - visuose valstybiniuose teatruose padėtis panaši. Be to, kalba eina ne (ar veikiau - ne vien) apie jų meninę savimonę ar estetinę spektaklių vertę, o apie tam tikrą paklausos ir pasiūlos balansą.
Kiek anksčiau cituotas italų režisūros reformatorius Giorgio Strehleris, matyt, pasakytų, jog tai visų pirma - žiūrovų krizė. O tiksliau - padarinys to, kad nėra teatrinės publikos. Publikos, nebeatliekančios savotiškos choro funkcijos, todėl iš spektaklio bendraautoriaus tapusios pasyviu stebėtoju ar, anot Strehlerio, kažkokio finansinio sandėrio dalyviu. „Daugeliui teatrų būdingą estetinės pozicijos kryptingumo stoką aiškinčiau taip: jau kurį laiką mūsų teatras yra netekęs vieno iš būtiniausių komponentų - žiūrovų bendruomenės.“2
Sunku nesutikti su šiomis, daugiau nei prieš pusšimtį metų parašytomis mintimis. Su retomis išimtimis, į konkretaus adresato neturinčius, tarsi šiaip sau čia ir dabar išdygusius spektaklius renkasi lygiai tokia pati atsitiktinė publika. Iš pirmo žvilgsnio tarsi ir skirtinga, socialiai, fiziškai, emociškai įvairialypė, tačiau vienodai atsiribojusi, abejinga ir sceniniam vyksmui, ir greta sėdinčiajam. Be jokios širdies graužaties vėluojanti, saldainių popierėlius traškinanti, švytinčiais ir spygaujančiais mobiliaisiais apsiginklavusi, tačiau visuomet paplojanti - be abejo, pagarbiai atsistojus - tiek, kiek priimta, ir po dviejų ar trijų bisų kaip mat išmaunanti savo spalvingon ar pilkšvon kasdienybėn.
Sakytume, savotiškas metateatrinis turgelis - mes vaidiname, kad jums vaidiname, o jūs susimokate ir vaidinate, kad mus palaikote. Smagus žaidimas: ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Šiuo požiūriu, niekuo neišskirtiniai buvo ir vasario 28-osios bei kovo 2-osios vakarai, praleisti Vilniaus Mažajame Teatre. Naujasis režisieriaus Artūro Areimos darbas - Augusto Strindbergo „Freken Julija“ - žiūrovų taip pat buvo išlydėtas ir palaimintas audringais aplodismentais. Tarsi ir nieko naujo.
O vis dėlto liūdna: abu vakarus teko stebėti gan silpną (ar geriausiu atveju - vidutinišką) talentingo kūrėjo Artūro Areimos pastatymą. Tačiau ne tai yra opiausia problema. Liūdniausia, jog ši „Freken Julija“ pasirodė visai netrukus po „Laimingų“ - mano galva, itin sėkmingo bandymo į Kauno valstybinio dramos teatro sceną atvesti Friedrichą Schillerį. Kaunietiškąjį jaunojo režisieriaus spektaklį apskritai priskirčiau prie stipriausių šio teatrinio sezono pastatymų, o štai „Freken Julija“ pasirodė tarsi blankus ankstesniųjų Areimos darbų šešėlis.
Visų pirma, kiek neįprastas pasirodė režisieriaus mėginimas kiek lengvabūdiškai paflirtuoti su metaforinio teatro tradicija, gan tolima visiems ankstesniems Areimos darbams. Pagrindiniu spektaklio simboliniu įvaizdžiu pasirinkta vandens stichija, ne tik nuplaunanti, apvalanti, tačiau ir žyminti personažų tarpusavio santykius bei numanomas jų transformacijas. Tarkime, Valdos Bičkutės suvaidinta Julija savo panieką Manto Vaitiekūno Žanui išreiškia, šliūkštelėdama šiam į veidą drumzlino skysčio stiklą. Ir jei krikštą alumi ar raudonu vynu Žanas priima oriai, nė nekrustelėdamas, tai Julijai papylus asotį tyro vandens, jis kaip mat guviai atšoka atgal. Prasčiokiškai prigimčiai drumzlės ir purvas - saugesnė sfera.
Julijai vanduo - ir kančios, ir apsivalymo šaltinis. Jau pirmojoje scenoje regime Juliją tysančią ant stalo, praverta troškulio kamuojamo žmogaus burna. Tarnas Žanas išdidžiai užkėlęs koją supasi kėdėje, o jo sužadėtinė Kristina (Ilona Kvietkutė) - lyg juokaudama, lyg keršydama - tol pilsto vandenį į stiklinę, pastatytą šalia gulinčios Julijos, kol ši neiškentusi išlekia iš scenos. Ir nors Julija godžiai geria vandenį, nuolat plauna veidą sidabro spalvos dubenyje, spektaklio lūžis įvyksta tą akimirką, kai ji pasiduoda Žano stichijai: užgrojus smuiko garsams, Julija užsiverčia butelį raudono vyno, ir, besisukdama aplink savo ašį, išgeria jį lyg mirtiną nuodų dozę.
Vizualiai nepriekaištingais šokio judesiais išreikšta pražūtingo apsvaigimo tema, regis, keliauja iš vieno Areimos spektaklio į kitą ir kaskart įgauna vis naują prasminį atspalvį. Taip pat išradingai ir nebanaliai režisierius moka sceniškai išreikšti tarp dviejų žmonių įsiplieskusią aistrą. Štai ir „Freken Julijoje“ bene vienintelė iš ties jaudinanti scena - itin skoningas, sumaniai parinktos muzikos ir sureguliuoto apšvietimo lydimas, į griežtus režisūrinio matymo rėmus įspraustas Žano ir Julijos meilės aktas.
Tačiau „Freken Julijoje“ tai tėra epizodai, trumpučiai režisieriaus vaizduotės blyksniai, taip organiškai ir neišaugantys iki skaidrios, nuoseklios, visą spektaklį, o ne vien formalius personažų santykius apimančios koncepcijos. Tarp šių neilgų, tačiau iš bendro spektaklio dramaturgijos audeklo išsiskiriančių scenų, regis, tvyro visą vaidinimo ritmą pasiglemžianti prasminė praraja. Todėl kai finalinėje scenoje Žanas karštligiškai dėlioja stiklines, norėdamas surinkti iš virš stalo kabančios metalo konstrukcijos varvančius vandens lašus, sunku ne tik rasti kokį nors atsakymą į klausimus, keltus veikiau priešpremjeriniuose interviu, o ne pačiame spektaklyje. Gan sudėtinga savo galvoje suformuluoti numanomą problemą, nes, rodos, pačiam režisieriui ne visiškai pavyko tai padaryti.
Vis dėlto bene silpniausia „Freken Julijos“ grandimi pavadinčiau aktorinę spektaklio pusę, - atrodo, jog jau kurį laiką rimčiausių meninių iššūkių neturėję Rimo Tumino auklėtiniai yra praradę aktorinę formą. Pirmiausia susidaro įspūdis, jog scenoje regime be galo susikausčiusius, didžiulės emocinės įtampos slegiamus aktorius, nerandančius ne tik santykio su Strindbergo papasakota tragiška jaunos merginos istorija, bet nesugebančius pakankamai raiškiai sceniškai pateikti ir savo kuriamų personažų individualybės. Sakoma, jog išsilaisvinimas ateina per supratimą ir pažinimą, todėl drįsčiau teigti, jog būtent savęs, savo personažo ir jo vaidmens pasakojamoje istorijoje suvokimo čia ir pritrūko.
O „Freken Julijoje“ erdvės aktorinei kūrybai - apstu. Suteikia jos aktoriams ne tik režisierius, bet visų pirma pats pjesės autorius. Anot paties Strindbergo, jis išrašė ne tiek fiksuotą ir galutinį tekstą, kiek to teksto kontūrus, „kad aktorius bent sykį galėtų padirbėti pats ir bent retsykiais nebūtų įpareigotas aklai sekti autoriaus nurodymų“3. Strindbergas, susižavėjęs keliaujančiomis italų trupėmis, ieškojo laisvo, improvizuojančio aktoriaus-kūrėjo. O tokio aktoriaus Areimos spektaklyje dramaturgas, net neabejoju, suradęs nebūtų.
Nemažai klausimų iškilo, scenoje stebint Julijos vaidmenį atlikusią Vaidą Bičkutę. Už autoriaus ir režisieriaus pasiūlytų „kabliukų“ aktorei užsikabinti nepavyko, tad ir Julijos metamorfozė iš aikštingo belyčio monstro į pažemintą kenčiančią moterį tarsi ir neįvyko. Tiksliau tariant, pasikeitimas pasirodė toks nežymus ir formalus, jog veikiau tapo panašus į paauglišką apsimetinėjimą, dar vienos kaukės pakeitimą. Prie finalinės savižudybės scenos prieita buvo daugiau schematiškai, tad neįvykusi Julijos tragedija savotiškai priminė garsiąją Shakespeare´o komediją apie užsispyrusios merginos tramdymą.
 |
| Ilona Kvietkutė VMT spektaklyje „Freken Julija”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Atrodytų, kad aukštesnės emocinės įtampos scenose, tarsi ir galėjusiose tapti herojės vidinės transformacijos pretekstu, Bičkutė tarsi atsitrenkia į sceną, pradeda blaškytis. Ir esminis pasikeitimas, vidinis konfliktas, taigi ir tragedija, neįvyksta. Belieka tik spėlioti, ar Julijos personažas ir jos drama yra paprasčiausiai pernelyg svetima Bičkutei, ar aktorės psichofizika yra itin ribota, ar premjerinis jaudulys - iš tikrųjų sunkiai pakeliamas.
Nesustiprino spektaklio pozicijų ir Manto Vaitiekūno Žanas, tarsi ir turėjęs formuoti bei išlaikyti spektaklio ritmą. Kyla nemažai abejonių, ar išties neblogai kūną valdantis aktorius taip pat gerai įvaldęs ir scenos kalbą. Žanas - tarnas, kuris užaugo stebėdamas ir mokydamasis dvaro žmonių manierų, žmogus, išdidžiai pareiškiantis, jog tiki Dievą, tad kas antrą sekmadienį eina į bažnyčią (nors jei pamokslas pasirodo per ilgas - gali ir tą „kas antrą sekmadienį“ be didesnių sielos kančių praleisti). Personažas tarsi ir spalvingas, atveriantis nemažai kūrybinės erdvės. Tačiau Žano dvilypumas pabosta jau po pirmųjų penkių minučių, nes Vaitiekūnui gan sunkiai sekasi motyvuoti save ir suvokti savo personažo tariamus žodžius. Aktorius kiekvieną skyrybos ženklą pasitinka bent dviejų sekundžių pauze, tekstą skaido į sunkiai įtikimus fragmentus, tarsi mėgindamas suteikti ypatingą svarbą vos ne kiekvienam žodžiui ar sakiniui. O kai viskas yra vienodai svarbu - viskas tampa vienodai nesvarbu.
Kartais net atrodo, jog Mantas Vaitiekūnas nejučia sueiliuoja savo personažo tekstą, taip pražudydamas bet kokią galimą prasmę. Be to, aktoriaus balsas - gan neišraiškingas, kiekvienas sakinys užbaigiamas vienodai nuleidžiamu tonu, tad atrodo, jog Vaitiekūnas scenoje moka šnekėti tik tyliau arba garsiau. Tiesa, dar moka šaržuoti savo personažą: šiose keliose scenose (pvz., nusukęs Julijos mylimai kanarėlei galvą) geriausiai ir atsispindi tikroji Žano prigimtis, o elegantiška kūno laikysena, disonuojanti su prasčiokiškai vulgaria kalbėjimo maniera, suteikia atoriaus kuriamam veikėjui bent kiek spalvų.
Tarnaitės Kristinos vaidmenį kūrusi Ilona Kvietkutė atrodo visiškai nereikalinga spektaklyje, kuriame visas dėmesys tarsi skiriamas Julijos ir Žano santykių narpliojimui ir pakankamai neišryškintam, tačiau vis vien kažkur paraštėse klaidžiojančiam lūžiui pačios Julijos sąmonėje. Nors piktdžiugiškas Kristinos žaidimas su vandens ąsočiu pirmojoje scenoje tarsi iš anksto užprogramuoja personažų konfliktą, jis, deja, išsivadėja vos sukunkuliavęs. Socialinis pjesės lygmuo čia tarsi degraduojamas ar išvis panaikinamas, todėl šeimininkės ir tarnaitės dualizmas atrodo labiau „pritemptas“ nei esminiai svarbus.
Apibendrinant pasakyčiau, kad visi aktoriai - Vaida Bičkutė, Mantas Vaitiekūnas ir Ilona Kvietkutė - pasirodė įdomūs tik tiek, kiek įdomus buvo jų kuriamų personažų lūpomis sklindantis tekstas. Tačiau akivaizdu, kad ir su tekstu problemų iškilo pakankamai. Ir tai nėra vien aktorių problemą: ne mažiau dėtas ir režisierius, kuriam taip ir nepavyko medžiagos išgryninti, nubrėžti nuoseklesnės vidinės spektaklio dramaturgijos.
Visgi ne viskas taip liūdna, kaip galėjo lig šiol pasirodyti. „Freken Julijoje“ visų pirma nudžiugino jau antrame spektaklyje su Areima bendradarbiaujančios Kotrynos Daujotaitės sukurtas scenovaizdis ir paties režisieriaus parinkta muzika, apšvietimas bei apskritai vizualinis spektaklio sprendimas. Scenografė juodai perdažytas Mažojo teatro scenos sienas padengė blizgiomis metalo plokštėmis, kuriančiomis nepriekaištingos švaros, net šalto sterilumo įvaizdį. Tuo pat metu savotiškus šarvus primenančios Hercogo namų virtuvės sienos ir viršuje kabanti didžiulė metalinė konstrukcija (gartraukis) tarsi atspindi dvasinę šių namų gyventojų būseną: bauginantį Julijos atšiaurumą, atgrasų Žano formalumą, nepalaužiamą Kristinos nuolankumą. Vaidybos aikštelės viduryje masyvus apkaustytas stalas, spektaklio epicentras, tampa ir antrąja scena, kurioje (ar veikiau „ant kurios“) mylimasi, pykstamasi, kuri ir atskiria, ir sujungia veikėjus. Belieka gailėtis, jog „Freken Julijos“ autoriams nepavyko rasti pakankamai vidinių resursų žmogiškuoju faktoriumi lygiavertiškai papildyti įdomiai ir konceptualiai sumanytą spektaklio vizualinę plotmę.
Ne tiek nepavykęs atrodo pats spektaklis, kiek aukštai buvo iškelta kartelė po „Laimingų“. Be abejo, galima būtų manyti, kad laikui bėgant ir „Freken Julijoje“ atsiras daugiau aktorinės laisvės, niuansų ir spalvų, susigulės ir išryškės konkretesni dramaturginiai kontūrai. Galbūt. Tačiau vargu ar laikas išgelbės spektaklį, kuris, regis, pastatytas veikiau iš būtinybės, be didesnės kūrybinės motyvacijos.
Žinoma, lengviausia būtų imti režisierių ir nuteisti (ką visai nejučia ir nenoromis beveik ir padariau). Tačiau gerokai svarbiau, mano manymu, paieškoti priežasčių, kodėl perspektyvūs jauni lietuvių režisieriai pastaraisiais metais taip ir nesugeba pakilti virš pirmųjų, nemažai žadančių savo spektaklių.
Kaip vieną tokios situacijos priežasčių matyčiau jau straipsnio pradžioje minėtą teatrų meninės politikos netvarumą ar paprasčiausiai nebuvimą; antra - primygtinis laisvės liberalėjančioje rinkoje ir visuomenėje siekimas, kuris, viena vertus, garantuoja menininkui kūrybinę nepriklausomybę, tačiau tuo pat metu pasmerkia jį tapti pastovių kūrybinio darbo sąlygų neturinčiu klajokliu.
Iš vienos pusės, galima būtų teigti, jog net ir visiškai neseniai į kūrybinį kelią įžengę nepriklausomi režisieriai turi puikias darbo sąlygas: juk dirba, stato įvairiose scenose, atrodytų, yra teatrų vadovų laukiami. Tačiau šioje vietoje negaliu nesutikti su scenografu Sergejumi Bocullo, kuris neseniai pasirodžiusiame interviu teigia, jog valstybės finansuojami teatrai „visai nesuinteresuoti kviestis talentingų režisierių, scenografų, nes jiems komerciškai pelningiau dirbti su nežinomais, kurie paklus bet kam, ko reikalaus teatro vadovas-aktorius“. Pastaba apie „vadovus-aktorius“, mano galva, yra esminė jau vien dėl to, kad daugelio šiandieninės Lietuvos teatrų vadovų interesų laukas apsiriboja spektakliu, o meno vadovo pareigos išliko tik kai kuriose nebiudžetinėse organizacijose. O režisieriaus vedamas teatras, kaip rodo mūsų pačių ir užsienio trupių patirtis, pirmiausiai siekia nubrėžti gerokai platesnius estetinius kontūrus arba, jei taip galima pasakyti, užprogramuoja konkrečią meninę kryptį. Be to, suburiama darbingų, kūrybingų, šia kryptimi pasirengusių žengti aktorių ir kitų bendraautorių komanda. Čia galime prisiminti Juozą Miltinį, Joną Jurašą, Joną Vaitkų, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną ir daugelį kitų.
Tuo tarpu jaunoji mūsų režisūros karta yra priversta bastytis iš vieno teatro į kitą, nuo vienos trupės prie kitos. Darbas su spektakliu - kolektyvinis. O apie kokį kolektyvą galima šnekėti, kai komanda keičiasi greičiau nei metų laikai? Keletas pavyzdžių: daugelio vis dar jaunu ir perspektyviu laikomas režisierius Agnius Jankevičius per pastaruosius porą metų spėjo padirbėti bent penkiuose teatruose, be to, nuolat padeda rengti pjesių skaitymus, režisuoja šiuolaikinės operos pastatymus... Ir tas pats šio teksto „kaltininkas“ Artūras Areima jau spėjo pakankamai pasiblaškyti. Tad apie kokį meninį nuoseklumą ar kūrybinio darbo sąlygas galima kalbėti, kai kiekvienas pastatymas režisieriui būna tarsi pirmasis pasimatymas.
Šiandienos jaunųjų teatro menininkų padėtį gan taikliai apibūdino „distancinis“ Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas: „jauniausieji mūsų teatro žmonės yra įkaitai. Visa karta įkaitai. Man jų ir gaila, ir padėti norisi. Jiems reikia gyventi, reikia pripažinimo, jie veržlesni, greitesni. Jie mūsų reikalavimų įkaitai (...) Jie niekam nereikalingi. Ir jie tą jaučia. Jie savo reikalingumą skuba įrodyti. O čia reikia kantrybės ir mokytis (...) Viskas žaibiškai vyksta, o jie gaivališkai ieško savęs, bando vienur, kitur. Pasiklysta“.
Todėl jauniesiems teatro režisieriams, ir, visų pirma, Artūrui Areimai, norisi palinkėti nebeklaidžioti, nebesiblaškyti, susirasti bendraminčių komandą ir kryptingai bei nuosekliai kurti. Susidaro įspūdis, jog sąlygas, grupę juo tikinčių ir pasitikinčių žmonių režisierius jau turi (bent taip galima būtų spręsti po „Laimingų“ premjeros KVDT). Telieka tai, kas jaunai sąmonei sudėtingiausia. Apsispręsti.
1(Стрелер Дж., „Театр для людей“, 1984, p. 20.)
2 ten pat
3 Krasner D., Theatre in theory, 2008, p. 43 (Strindberg: Preface to Miss Julie)
