Vidmantas Kiaušas
Kauno kamerinis teatras, rugsėjo 16,17 d. pakvietęs į pirmąją naujojo sezono premjerą, intriguoja - mūsų dėmesiui juodoji dviejų dalių komedija „Be galo švelni žmogžudystė“ pagal Ray´aus Bradbury´io apsakymus. Lyg mes žvilgsniu neperbėgtume per drastiškas dienraščių antraštes, lyg skusdami bulves negirdėtume kaip komercinių televizijų laidų vedėjai tarytum kokią kekšę tampo mirtį po ekraną, lyg nežinotume, kad „švelnus“ ir „žmogžudystė“ - šiurpi, paradoksali kaimynystė. Tačiau fantastas amerikietis R. Bradbury´is (g. 1920 m. rugpjūčio 22 d.), kurio knygų („451º Farenheito“, „Marso kronikos“, „„Pradžios pabaiga“, „Sudie, vasara“) dažnas turime savo bibliotekėlėse, teigia, kad fantastikoje įmanoma viskas. Su klasikais ginčytis nedera, bet einantieji į spektaklį pamatyti ufonautus, nusivils. Kas skaitė rašytojo knygų, žino, kad jis vengia, nors to lyg ir laukiame, smulkmeniškų ateivių bei naujųjų technologijų aprašymų, jam labiau rūpi egzistenciniai žmogaus būties klausimai, šnekant apie ateitį artimas pozityvus požiūris: „Begalybė - žmogaus kelias“. Rašydamas dinamiškai, labai mėgdamas dialogus, sumaniai supindamas siaubo elementus ir ironiją, satyrą, negailėdamas gražių žodžių romantikai ir meilei, R. Bradbury´is nesunkiai užkariauja susvetimėjimo pridaužto skaitytojo dėmesį. Tikriausiai fantasto kūrybos savitumas ir paakino poetę bei dramaturgę Daivą Čepauskaitę parašyti pjesę „Be galo švelni žmogžudystė“
Kamerinei scenai pritaikytą kūrinį režisavo Stanislovas Rubinovas, scenografas -dailininkas Sergejus Bocullo, muziką pagal W. A. Mozartą parašė kompozitorius Giedrius Kuprevičius, choreografas - Dainius Bervingis. Pagrindinius Džošua Enderbio ir jo žmonos Mergytės vaidmenis sukūrė aktoriai Aleksandras Rubinovas ir Goda Piktytė. Dar dvi šeimynėlės: misteris ir misis Gouriai - aktoriai Egidijus Tamošiūnas ir Daiva Škelevaitė, Daglas ir Megė Spauldingai - aktoriai Gintautas Bejeris ir Asta Steponavičiūtė. Tarnaičių Lilos, Meri ir Keri vaidmenys atiteko Violetai Steponkutei, Simonai Bladženauskaitei ir Editai Niciūtei.
Vienas garsiausių Švedijos rašytojų Peras Olovas Enquistas romane „Blanša ir Marija“ rašo: „Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su tuo, kurį myli. Negi tuo pat metu gimsta ir neapykanta?“ Senyvai Enderbių šeimynėlei ne iki meilės, porelės pavytę smegenys ir nepaslankūs kūnai siekia vieno - nudaigoti gyvenimo džiaugsmų ir vargų bendrakeleivį. Neapykanta jau pilnametė... Neįprastas žaidimas, pasikėsinimai, kurių aukomis tampa niekuo dėti pašaliečiai: tarnaitė Megė, misteris Gouris, tarnaitės Meri ir Keri. Apie moteris sakoma, kad jos impulsyvesnės, labiau linkusios į kraštutinumus: jeigu myli - neatšaukiamai, jeigu neapkenčia - žūtbūtinai. Aktorė G. Piktytė gerai perpranta patręšusią Mergytę, sukuria natūraliai įtikinančią blogietę, o aktorius A. Rubinovas retsykiais dirbtinai, visai be reikalo forsuoja Džošua Enderbio vaidmenį, nes to nedarydamas įtikina nepalyginami geriau. Galima suprasti, kai per premjerą jaudinasi jaunasis G. Bejeris, neįprasta kada iš scenos gyvenimo kartais „išsprūsta“ (išduoda balsai bei judesiai) XVIII a. perukais padabinti pagrindiniai veikėjai. Kol Enderbiai veik džiūgaudami bando nudaigoti vienas kitą, Gouriai nepailsdami triukšmingai ginčijasi, o jaunatviškai naiviems Spauldingams patinka viskas, net skurdas. Tuo metu tarnaitė Lila vaikšto po sceną lyg būtų debesėlis. Savitas aktorės V. Steponkutės vaidmuo, nors iki personažą numarinant taip ir nespėjau susigaudyti, kur link veda jos lyg ir vaikiškos deklamacijos. Aktorės A. Steponavičiūtės Megė erzina. Jeigu to siekiama specialiai banaliai, saldžiai, tai pavyko. Tarpsluoksnyje tarp senolių ir jaunimėlio riejasi Gouriai. Aktorius E. Tamošiūnas bando pasakyti savąjį žodį, tačiau žaibiškai atsiduria po misis Gouri padu. Aktorė D. Škelevaitė pjesėje lyg iš kito veikalo, tačiau anaiptol neatrodo prastai.
Scenografas S. Bocullo skirtingą gyvenimo patirtį turinčioms porelėms parinko drabužius, kurie atspindi Mozarto, galbūt Ibseno ir, kad ir kaip skambėtų iškiliai, lėlės Barbės šimtmečius, o scenos gilumoje stoviniuoja nupiešti nuogi vyras ir moteris, kurie, jeigu žiūrėtume ne juodąją komediją, galbūt asocijuotųsi su Albrechto Diurerio graviūra „Adomas ir Ieva“. Gražiai prie spektaklio pritampa grakščiai žaismingos W. A. Mozarto melodijos, kurias šiuolaikiškai interpretuoja G. Kuprevičius. Choreografo D. Bervingio nuopelnams priskirkime mizanscenas, kuomet suderinama muzikos, aktorių kalbėjimo ir judesių ritmika.
Galop keletas žodžių apie visumą valdančią režisieriaus S. Rubinovo ranką. Nepasakytum, kad ji pavargo, tačiau kasmet (dažniausiai su tais pačiais aktoriais toje pačioje scenoje) pastatant po kelias pjeses, profesionalo gebėjimus, manyčiau, pradeda slopinti pavojingai ciksinti rutinos bombikė. Norėtųsi, kad „Be galo švelni žmogžudystė“ būtų labiau išgryninta, mažiau perkrauta „tirštoka“ režisūra, nes švelnumo link juk nebaksnojame pirštu, o įžūliai čiuopiant žmogžudystės nejautrą rizikuojama įsipjauti.
D. Čepauskaitės pjesė žada kovą, kovojant geidautinas nugalėtojas. „Be galo švelni žmogžudystė“ skelbia lygiąsias. Kodėl? Sakoma, kalaviją pakėlęs, nuo kalavijo ir žūsi. Ką ir kalbėti, kada iš karto šmėžuoja du kalavijai...
