Kaip pasakytų pats režisierius: „Pasaulis eina iš proto, o mes gilinamės į žmogaus egzistencines paslaptis.“
Dažnai lietuvių aktoriams prikišama pilietiškumo stoka ir pozicijos neturėjimas. Iš dalies dėl to galima „kaltinti“ mūsų teatro tradiciją, kur žaidimas ir teatrališkumas ne atskleidžia, o veikiau užgožia ir maskuoja individualų ir asmenišką santykį su tikrove.
Nors latvių darbuose nagrinėjami skirtingi istoriniai ir dabarties įvykiai, tačiau visuose galima rasti pasikartojantį klausimą: kokia yra individo atsakomybė visuomenei ir visuomenės – individui?
Negana to, kad spektaklis vis blaškėsi tarp teatrališko žaidimo ir buitinio nuoširdumo, ties jo viduriu pasidarė visiškai aišku, kad kalbama čia ne apie Joną Petrutį ar jo latviškąjį prototipą Jānį Pīnupsą.
 - Copy.jpg)
Nuo pat pradžių Pasakotojas neslėpė, kad už jo nugaros vyks spektaklis. Jis kaip režisierius dėliojo pagrindinio veikėjo Jono Petručio gyvenimą.
