Žiūrintiems šį spektaklį sunku susijaudinti, bet lygiai taip pat nelengva išlikti abejingiems ir išlaikyti distanciją. Ross ieško tokios teatrinės kalbos, kuri leistų papasakoti apie sunaikinimą, išvengiant sentimentalumo
Varšuvoje ir Londone režisieriai akcentavo bendraklasių prisiminimų, pereinančių iš liudijimų į išpažintis, kalbą, santūriai naudodami dekoracijas, butaforiją bei vaizdinius simbolius, o Ross sukūrė tikrą reginį.
Kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda ir žadėtasis kontaktas.
„Mūsų klasėje“ režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkrečius likimus nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka.
Epinio Słobodzianeko pasakojimo finalas senjorų dėka neišvengiamai nukeliauja į nenumatytą buitinio teatro plotmę. Tai akivaizdžiai klaidinga, bet būtent šie veidai, jų tariami žodžiai ir išliks žiūrovų atmintyje.
