 |
| Osvaldas (Sergejus Ivanovas) ir Fru Alving (Neringa Varnelytė). Motinos ir sūnaus santykių linija kone vienintelė dramatiška spektaklyje. |
Slegiantys veikėjų psichologiniai tarpusavio ryšiai, niūri atmosfera ir tragiškas finalas Henriko Ibseno pjesę „Šmėklos“ leidžia vadinti viena iš pesimistiškiausių, niūriausių rašytojo dramų. O štai naująją šio klasikinio dramos kūrinio interpretaciją – premjerinį spektaklį Valstybiniame jaunimo teatre, režisuotą Agniaus Jankevičiaus, vargu ar galima būtų apkaltinti niūrumu, pesimistiškumu ar tragizmu. Režisierius Ibseno psichologinę dramą pasuka „lengvesnio“, ironija ir komiškomis detalėmis paįvairinto spektaklio keliu.
Ši norvegų dramaturgo psichoanalitinė pjesė scenoje tampa nebe praeities įvykių analize su tragiškomis dabarties pasekmėmis. Režisieriaus, regis, sudėti kiek kitokie akcentai: praeities šmėklas keičia dabarties šmėklos. Tėvo, pjesėje dominuojančio kaip visų kitų veikėjų praeities šmėkla, spektaklyje nebesutinkame. Dominuoja esamasis veiksmo laikas. Čia ir dabar gyvena spektaklio herojai, ir jie yra tos šmėklos, kankinančios vienas kitą.
Jaunimo teatre nebe pirmą kartą žiūrovų erdvė perkeliama į sceną. Ir ypatingai nestebina, kad spektaklio „Šmėklos“ veiksmas koncentruojamas nedidelėje erdvėje – scenos vidury esančiame rate, o susirinkusi publika sodinama aplinkui. Scenoje sukonstruoti namo sienų rėmai, su į žiūrovų erdvę giliai įsirėžusiais langais griauna bet kokią ribos tarp žiūrovų ir veikiančiųjų iliuziją. Įdomu tai, kad akivaizdus stebinčiųjų įsibrovimas į veiksmo erdvę tarsi vizualiai išreiškia vieną iš spektaklio temų – visuomenės nuomonės brukimą individui. Svarbi dar viena scenografijos detalė – nedidelių namukų maketai, supantys scenos viduryje esantį ratą kontrastingai sąveikauja su vyksmu bei aktorių kuriamais veikėjais: šiame miniatiūriniame miestelyje, kuris atrodo toks ramus ir jaukiai apšviestas, išdidinama šeimos drama.
Ibseno dramoms būdinga vyro atsidūrusio tarp dviejų moterų situacija. Šiame spektaklyje situacija tampa atvirkštine ir kiek kitaip akcentuota: Fru Alving ne atsiduria „tarp“, bet susiduria „su“ dviem vyrais: Pastoriumi Mandersu ir sūnumi Osvaldu. Tie susidūrimai tokie konfliktiški, kad scenoje esantis ratas kartais primena kone psichologinėms imtynėms skirtą ringą. Tačiau tai ne ibseniška psichologija: spektaklyje veikėjų tarpusavio ryšiai, jų veiksmai ne visada aiškūs ir motyvuoti, o kuriami charakteriai persūdomi šaržo ir utriruotos vaidybos priemonėmis.
 |
| Didžiausia šmėkla, kankinanti kitus šiame spektaklyje - Alekso Kazanavičiaus pastorius Mandersas. Erikos Čečytės nuotraukos |
Didžiausias „persūdytas“ psichologinio smurto atstovas, didžiausia šmėkla, kankinanti kitus šiame spektaklyje - Alekso Kazanavičiaus pastorius Mandersas. Pasirodęs scenoje, rodos, jis musės nuskriaust negalėtų, toks mielas su savo juokingu, elniukų trafaretais išpuoštu megztuku. Tačiau spektaklyje prasiveržiantys šio veikėjo emociniai priepuoliai byloja apie jame slypinčią agresiją ir tulžingą pyktį. O tokių priepuolių metu aktoriaus naudojama šaržuota plastika (beje, meistriškai įvaldyta), pamišėliški žvilgsniai, vaikiškai isteriškas balso tonas pastorių Mandersą paverčia greičiau juokingu nei dramatišku veikėju. Gal Froidas ir sugebėtų jo elgesyje įžvelgti tokių sutrikimų logiškas priežastis, tačiau žinomiausias psichoanalitikas jau senokai anapus, o spektaklyje taip ir lieka neaišku, ko ten tas pastorius taip siautėja. Tikriausiai šis veikėjas tiesiog toks yra. Juk būna tokių žmonių gyvenime – piktų ir pasiutusių ir neaišku kodėl?
Alvingų namai nedvelkia aristokratiškos šeimos atmosfera. Veikėjai išoriškai nesiskiria nuo žiūrovų, jų kostiumai sušiuolaikinti: paprasti megztukai, kelnės. Herojų elgesio manieros ypatinga kultūra taip pat nepasižyminčios. Štai, Regina (Rasa Marazaitė), mokyta Alvingų namuose, auklėta kaip dukra, visai nepanaši į išsilavinusią jauną merginą: jos prancūziškos dainos skamba grubokai, santykis į namiškius šaltas, neatrodytų, kad ji dėkinga Fru Alving už globą. Reginos įtėvis Engstranas (Saulius Sipaitis) – gudrus žmogus, Regina jam rūpi tik kaip žmogus, galintis suteikti naudos.
Pastoriaus pasirodymas Alvingų namuose iššaukia aibę konfliktų su kitais veikėjais: Mandersas pliekia visus, lyg detektyvas kapstinėdamas jų nuodėmes. Neringos Varnelytės Fru Alving tenka didžiausia pastoriaus kritikos dozė. Tačiau ji nesileidžia į gilesnius konfliktus, praeities ir prarastos laimės tema jai nėra tiek aktuali, kiek grįžęs po studijų ir gyvenimo užsienyje namo sūnus Osvaldas.
Osvaldas (Sergejus Ivanovas) – bohemiško elgesio jaunuolis. Tai, kad kažkas su juo negerai, išduoda nerimastinga jo būsena, nuolatiniai galvos krestelėjimai, polinkis svaigalams. Ir tai ne tėvo palikimas. Tai greičiau blaškymasis artėjant siaubingai pabaigai. Staigiai pasireiškęs jo dėmesys Reginai, atrodo kiek keistai. Regina nepanaši į tokią gražuolę, kaip ją vertina Osvaldas.
Visus Osvaldo ir Reginos žaidimus ir flirtus nutraukia netikėtas prieglaudos gaisras. Pagal roko grupės Bloodhound Gang „The roof is on fire“ dainą aranžuotas tekstas ir melodija gaisro reikšmei suteikia ironijos kvapo. Taip režisierius demonstruoja turįs puikų humoro jausmą.
Pastorius, išaiškėjus jo kaltei dėl gaisro prieglaudoje, gėdingai palieka Alvingų namus: prieš tai skelbęs visiems kryžiaus karą, ieškojęs kitų nuodėmių ir kankinęs savo emociniais išpuoliais galiausia pats klūpėdamas išeina į kryžiaus – atgailos kelią. Ironišku bausmės Mandersui simboliu tampa Engstrano nešamas kryžius, apkabinėtas pliušiniais meškiukais. Fru Alving, regis, nepergyvena dėl sudegusios prieglaudos, jai vėl labiau rūpi sūnus Osvaldas. Motinos ir sūnaus santykių linija kone vienintelė dramatiška spektaklyje. Osvaldas ignoruoja motinos dėmesį, taip versdamas ją kentėti. Pjesėje toks Osvaldo elgesys motyvuotas: jis nenori, kad motina sužinotų apie slepiamą ligą. Tiesa, tas ligos motyvas labai jau miglotas. Tačiau spektaklyje tos miglos dar labiau sutirštėjusios. Finalinis Osvaldo ligos priepuolis – prasiveržimas spektaklyje atrodo netikras.
Kalbėti apie šį spektaklį ir vertinti jį sunku. Neaiškus žanras komplikuoja padėtį.
