Komiksu išreikšta opera

Lauma Mellēna 2019-06-26 menufaktura.lt
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka

aA

ŠIUOLAIKINĖ OPERA. Kūrybinės kompanijos „Operomanija“ Klaipėdos teatro festivalyje „TheATRIUM“ parodytas pastatymas „Alfa“ šiemet gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių - kategorijoje „Geriausias operos spektaklis“[1].

Šiuolaikinė opera - tai žanras, apie kurio sistemingą raidą Latvijoje kalbėti sunku. Iš esmės todėl, kad šiuolaikinė opera paprastai neturi jokios sąsajos su didžiaisiais operos teatrais ir operos industrija. Greičiau tai yra atskiri scenos meno projektai, kuriems vietoje ir ne vietoje prikabinamas žodelis eksperimentinis.

Lietuvos nepriklausomos kūrybinės kompanijos „Operomanija“ (Vilnius) prodiuserė Ana Ablamonova jau daugiau nei dešimt metų eksperimentuoja. „Operomanijos“ produkcijai priklauso daugiau nei 40 šiuolaikinių operų pastatymų ir įvairūs tarpdisciplininiai meno projektai, įskaitant ir šiuolaikinės operos festivalį NOA („Naujosios operos akcija“). Vienas iš naujausių jos pastatymų - penkiasdešimties minučių trukmės komiksų opera „Alfa“ (2018) - šiemet buvo įtrauktas į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ lietuviškų darbų programą šalia kitų skirtingų formatų teatro spektaklių. Šiuolaikinei operai būdinga socialinės ir kultūrinės problematikos bei aktualijų refleksija. Ją papildo žanrui būdingų formos elementų derinys, kuriame telpa muzika ir libretas, pasitelkus video meną, performansą, šiuolaikinį šokį ir panašiai, formuojamas sintetinis muzikinis pastatymas - dažniausiai jis būna kamerinio formato, kurį lemia tiek ribotas biudžetas, tiek ir būtinybė kurti mobilų produktą. Klaipėdoje „Alfa“ rodyta kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ patalpose.

Pastatymo režisierė, scenografijos ir kostiumų autorė multimenininkė Dr. GoraParasit, kurios tikrasis vardas - Gintarė Minelgaitė. Libreto autorė - viena iš žinomiausių jaunųjų lietuvių dramaturgių Gabrielė Labanauskaitė, o muziką elektrinei gitarai, akordeonui ir gyvajai elektronikai parašė San Franciske gyvenantis lietuvių kompozitorius Albertas Navickas, kuris, tarp kitko, yra genų inžinerijos mokslų daktaras. Pastatymo estetika koketuoja su feminizmu, komiksais ir kompiuterinių žaidimų vizualumu, režisūros kalboje naudojami pantomimos teatro elementai, konceptualiai sukurta šviesų ir spalvų partitūra.

Fabula: opera pasakoja apie ispanų poetą ir dramaturgą Federico Garsía Lorcą. Tiksliau - apie įvairius jo biografijos kontekstus per jo sesers Isabel Garsía Lorcos prizmę, kuri tiria mįslingą brolio mirtį. Svarbu pridurti, kad 2019 m. pastatymas „Alfa“ gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - „Auksinį scenos kryžių“. Labiausiai panašus spektaklis, kurį galėtų būti matęs Latvijos operos žiūrovas, yra argentiniečių kompozitoriaus Osvaldo Golijovo flamenko opera „Ainadamar“. Ją režisavo Viesturas Kairišas; opera buvo rodoma 2017 m. Cėsių Meno festivalyje. Ne tik todėl, kad pasakojimas apie Lorcą yra su flamenko elementais, bet ir dėl žanro bei formos panašumo.

Stilizuota superherojų komiksų estetika su nuorodomis į ispanų kultūros ženklus - tai viso pastatymo fonas. O kostiumuose ir rekvizite (pvz., spinduliniai arba lazeriniai ginklai) dominuoja juodas lateksas. Beje, jo traktuotė ironiška, iš jo formuojama, pavyzdžiui, flamenko šokėjos grandiozinių gabaritų suknia su volanais mecosoprano Noros Petročenko vaidinamai Izabelei. Titrai anglų kalba projektuojami ne pasitelkus specialiai subtitrams skirtą įrenginį, o integruojami į pastatymo scenografiją, projektuojant juos kaip komikso tekstus sceninio veiksmo fone - tai yra sąmojingas ir novatoriškas metodas. Į Federico draugo Luiso personažą spalvingai įsijautė bosas-baritonas Nerijus Masevičius. Gana klasikines dainininkų vokalo partijas taip pat papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas. Personažų veidai nugrimuoti baltai, su juodais vokais ir lūpomis - toks grimas formuoja ekspresionistinį vampyrų stilių. Pasitelkiama daug utriruotos mimikos, kuri puikiai tinka spektaklio koncepcijoje, taip pat ir grynos pagrindinės spalvos (geltona, raudona, mėlyna) - jomis apipavidalinta scena, ir Donato Repeikos sukurta juodų šunų trikinkė skulptūra spektaklio finale. Verta pažymėti, kad „Operomanijos“ repertuare yra šeši gastrolėms techniškai pritaikyti šiuolaikinės operos pastatymai. Tegul ši informacija bus paskatinimas Latvijos šiuolaikinio meno festivalių rengėjams.

Atsiliepimas išverstas iš latvių kalbos

[1] Opera „Alfa“ Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota kategorijoje „Opera / operetė / miuziklas“ (red. pastaba).

recenzijos
  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.