Kovo 2-ąją Vilniaus mažajam teatrui švenčiant 35-ąjį gimtadienį, kviestinei publikai buvo parodytas beveik penkių valandų trukmės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas. Be to, tądien šviesiai buvo prisimintas teatro įkūrėjas Rimas Tuminas, vakaro svečiams dosniai dalijantis mintimis apie šio režisieriaus teatro šventiškumą ir unikalų gebėjimą šventę kurti netikėčiausiose situacijose. „Kanto“ režisierius Oskaras Koršunovas pasidalijo bemaž anekdotišku nutikimu. Pasak Koršunovo, su savo teatru jis sykį gastroliavęs Izraelyje, kur tuo metu dirbo ir Tuminas. Laisvadienį ilsėdamasis paplūdimyje Koršunovas gana toli nuplaukęs nuo kranto. Plaukdamas atgal išvydęs ant smėlio stovinčią figūrą. Taip bangos Koršunovą išmetusios Tuminui po kojomis.
Koršunovo humoro jausmas kitoks nei Tumino, tačiau Ivaškevičiaus pjesė tarytum sukvietė abu teatro meistrus prie filosofo Immanuelio Kanto pietų stalo, kad padiskutuotų apie komedijos prigimtį. Tumino dvasia sklando spektaklyje „Kantas“, ir tai atrodo kaip gražus Oskaro Koršunovo, pirmą kartą dirbusio Mažajame teatre, gestas. Tikiu, kad Maestro, iš aukštybių stebėdamas, kas vyksta „kambaryje, kuriame negalvojama“, šelmiškai suka savo barzdelę...
-----
„Knygos mus prikelia“, – sako Ramūno Cicėno Kazimieras Pokštas „Madagaskare“, įkvėptai aiškindamas tosto „Būk sveikas!“ reikšmę. B o o k s w a k e u s. „Kante“ knyga tokia galinga, kad ji ne tik prikelia, bet ir pakelia, nukelia ir perkelia. Intelektualiajai Kanto kompanijai įtempus valią ir galvojimą, stalas pakyla į viršų, o laikas kilnoja personažus, nepaisydamas jų pastangų suprasti. Toji knyga įtraukusi ne tik Kanto bičiulius, bet ir paslaptingąją damą iš Škotijos. O Ramūno Cicėno tarną Martiną ji tiesiog paskandina. Kokia tai knyga? Be abejo, „Grynojo proto kritika“. Ar iš spektaklio išeiname sužinoję daugiau apie šį fundamentalų filosofijos veikalą? Vargu. Tačiau tai ir nėra spektaklio tikslas. „Kante“ yra šarminga mizanscena, kai Indrės Patkauskaitės vaidinamai paslaptingajai visas etiketo taisykles laužančiai viešniai iš užsienio atkakliai klausinėjant, „apie ką ta knyga“, garbingiausi Kionigsbergo aukštuomenės atstovai suglumę gręžiasi vienas į kitą, kol galiausiai sužiūra į tarną. Šis nė kiek nesutrinka: „Ten grynai protą kritikuoja“. Štai šį kalambūrą žiūrovai, tikiu, įsimins.
Iš tokių kalbinių žaidimų sudėta beveik visa Ivaškevičiaus pjesė. Nors joje persimato filosofinis ir intertekstualusis pamušalas, vis dėlto tema nėra taip išgryninta kaip ankstesnėse su istorija ir istorinėmis asmenybėmis žaidžiančiose pjesėse „Madagaskaras“ ir „Mistras“. Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir aukščiausio profesionalumo menininkų komanda – scenografu Gintaru Makarevičiumi, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, choreografe Vesta Grabštaite, kompozitoriumi Antanu Jasenka, videomenininku Rimu Sakalausku ir šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku – iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją. O palyginti su kovo mėnesio rodymu spektaklis atrodo prisipildęs gyvybės ir sceninės žaismės.
Spektaklio ašis – Kirilo Glušajevo Kanto ir Ramūno Cicėno Martino duetas, įkūnijantis tikrą, žemišką ryšį metafizinių ir kitokių idėjų pasaulyje. Jie yra vienas kito atrama ir net savotiškas atspindys. Abu aktoriai aiškiai yra užčiuopę ir išgryninę savo personažų esmę. Žinoma, Cicėnui tą padaryti žymiai lengviau, nes komiškojo tarno tipas – šio aktoriaus stichija. Tačiau virtuoziška aktoriaus vaidyba Martiną paverčia subtilesniu ir įvairiapusiškesniu personažu nei farso ar burleskos tarnas. Jis nuoširdžiai įsitraukia į filosofinius pokalbius ir aistringai gilinasi į laiko egzistavimo klausimą. Tiesa, viską suvokia savaip, užtat gyvenimo malonumus jis akivaizdžiai supranta žymiai geriau už savo šeimininką. Nors šis anaiptol nėra tik filosofinių idėjų debesyse skraidžiojantis mąstytojas. Jis pedantiškai gilinasi į kiekvieną buities detalę, nors kaip apsėstas bando apsaugoti savo poilsio kambarį nuo galvojimo. Jis turi naivumo, tačiau ne infantilaus, o kylančio iš visa apimančio susidomėjimo žmogumi ir jo gyvenimo reiškiniais. Glušajevo Kantas – iki paskutinio peruko plaukelio sąžiningas ir savo paties nusistatytų aukščiausių moralės standartų paisantis mąstytojas. O jo prisirišimas prie Martino – tyras ir pagarbus. Jautriai, su švelniu humoru, bet be jokių parodijos priemaišų aktoriai atskleidžia savo veikėjų tarpusavio ryšį trečiajame spektaklio veiksme, kai Kantas pasakoja, kaip jam sekęsi lošti biliardą, o Martinas sužvarbusiam šeimininkui atneša prie krosnies pašildytą chalatą.
Tiesą sakant, Kantas net nėra šio spektaklio protagonistas (nors Glušajevas dėl sutelktos vaidybos tampa savotišku spektaklio dirigentu, neleidžiančiu improvizuojantiems kolegoms „išsimušti“ iš savo „takelių“). Kadangi pjesėje reikšmingiausią vaidmenį atlieka kalba, kartais ima atrodyti, kad ji net svarbesnė už pačius veikėjus. Žinoma, Tumino mokyklą išėję aktoriai Mantas Vaitiekūnas, Leonardas Pobedonoscevas, Jokūbas Bareikis, Daumantas Ciunis ir Gintarė Latvėnaitė, prie kurių prisijungė Algirdo Latėno ir Vido Bareikio mokinė Greta Bendžė, savo vaidinamiems personažams meistriškai suteikia „kūną ir kraują“, tačiau savo istorijų jie neturi. Todėl pavadinimo išplėtimas – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ – atrodo visiškai pagrįstas. Iš tiesų patį kambarį galima vadinti spektaklio protagonistu. Ir čia vėl pinasi nostalgiška gija su „Madagaskaro“ kambariu... Tai yra vieta, kurioje ne tik bandoma pabėgti nuo galvojimo, bet ir kur gimsta teatras. Ne, ne ex nihilo, bet iš sumaniausiai apgalvotų detalių. Choreografiško sriubos valgymo ir ašakos ar musės gerklėje įstrigimo, balto-raudono-balto-raudono-raudono vyno pylimo iš to paties grafino, siurrealistinių laiko grįžimo atgal epizodų ir, žinoma, paslaptingosios Senutės (Ilona Kvietkutė) anapus kambario. Ypač įdomios Rimo Sakalausko, panaudojus dirbtinį intelektą, sukurtos instaliacijos, kartas nuo karto rodomos ant sienos kabančių paveikslų rėmuose. Būtent jos kartu su Antano Jasenkos muzika pirmiausia susieja Kanto laiką su mūsiškiu.
Jei norisi daugiau sąsajų, reikia, kaip minėta, įtempti ir mąstymą, ir vaizduotę. Galima būtų tikėtis, kad spektaklio finalas užriš mazgą arba kaip tik paliks intriguojantį daugtaškį, tačiau šįsyk nenutinka nei viena, nei kita. Gaila, bet į pabaigą „Kantas“ tarsi išsikvepia. Kaip Kantas su bičiuliais kiekviename anekdote ieško moralo, taip ir spektaklio kūrėjai, regis, kaip kokie švietėjai neatsispiria pagundai rėžti publikai pamokančią ištarmę. Protą aukštinusių klasicistų moto, kurį įkūnijo garsioji Decartesʼo frazė „Mąstau, vadinasi, esu“, spektaklyje perfrazuojamas „Juokiuosi, vadinasi, esu“. Kantas su savo svečiais drąsina vienas kitą, ragina juoktis, kol jų „dar neužvėrė“, tačiau paralelės tarp Prūsijos likimo ir šiandieninių grėsmių lieka fragmentiškos ir neperveria viso spektaklio fatališkos baigties nuojauta. Kas išties persmelkia spektaklį – tai juokas ir žaidimas. O grėsmė, kylanti iš monumentalios naujojo tarno Kaufmano (Vytautas Rumšas jaun.) figūros ar besivaidenančios Senutės, maloniai kutena vaizduotę ir kreipia teatrinių, o ne tikrovės intertekstų link.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
