„Į teatrą žiūriu kaip į patirties išpildymą laike ir erdvėje, kaip į buvimą kartu, o ne į konkrečios istorijos pasakojimą ar atsakymų dalijimą. Man tai turi savotiško apeigiškumo“[1], – interviu sako patyriminio spektaklio „Kolonija Antika“ režisierius Paulius Markevičius. Perskaitau ir nusiraminu – vadinasi, mano patirtis sausio 30 d. vakarą Lukiškių kalėjime stebint „Kolonija Antika“ vyksmą yra legali. Legali viskuo, ką pavyko pamatyti, ir kartu tuo, kas man asmeniškai liko nepamatyta. Legali, net jei negaliu aiškiai nupasakoti, ką supratau, todėl labiau remiuosi potyriais. Nes juk spektaklis – patyriminis, tiesa?
Režisieriaus ir komandos siūlomas buvimas „Kolonijoje Antikoje“ man priminė klaidžiojimą Minotauro labirintu. Šis spektaklis-potyris neturi struktūros ir aiškaus naratyvo, todėl ir mano kelionė po „Kolonija Antika“ vyksta be žemėlapio. Prieš akis – trys keliai, trys durų angos, vienodai tamsios. Kur eiti toliau? Gali pasikliauti klausa – iš kiekvienos angų sklinda prislopinti garsai – kartais šūksniai ir dainos, kartais pokalbių nuotrupos, o kartais – ragų gaudimas. Kitas pojūtis, kuris pabunda šiame keistame labirinte – uoslė. Kvapas irgi siūlo savo maršrutą – sekti sunkų, aštrų smilkalų, kurie ir šiandien apeigų metų pripildo šventyklas, pėdsaką, ar likti lengvų eterinių kvapų pripildytoje erdvėje? Kvapo didybė pastatoma prieš intymumą. Viena juslė užgožia kitą. Yra ir dar vienas būdas keliauti – sekti paskui vedlius, po didžiulį spektaklio labirintą judančius aktorius ir šokėjus. Stebėjau minią – atpažinę vieną ar kitą aktorių, jie leisdavosi eiti iš paskos. Gal šis vedlys atves į veiksmo epicentrą? Gal jis – tas Tesėjas, kuris nugalės Minotaurą, arba Jasonas, ieškantis aukso vilnos, o gal Odisėjas, ilgus metus blaškomas jūrų?
„Kolonija Antika“ neturi konkrečių personažų – nors kartais stebint mizanscenas ir kyla asociacijos su tam tikrais antikiniais siužetais ir juose veikiančiais herojais. Tačiau šioje kolonijoje herojų nėra. Kiekvienas vedlys yra atskiras ir kartu anonimas, pasislėpęs po marmuriniu veidu – be emocijų. Net tada, kai buvo kalbama ar šaukiama, veikėjų veiduose jausmai neatsispindėjo. Turbūt spektaklio kūrėjams svarbesnis buvo kitas uždavinys – iššaukti stebinčiųjų emocijas. Turiu pripažinti, kad didžiąją šio klaidžiojimo po „Kolonija Antika“ labirintą dalį jaučiausi sutrikusi – gal dėl to, kad protas vis ieškojo naratyvinio pasakojimo, bandė prisiminti Antikos mitus ir pritaikyti juos tam, ką mačiau prieš akis. Stipri buvo ir baimė praleisti, nepamatyti, praeiti pro veiksmą, kuris bendrame spektaklio audinyje yra būtinas. Tik vėliau supratau, kad tikriausiai tokių scenų „Kolonijoje Antikoje“ nėra. Šiuo aspektu „Kolonija Antika“ ženkliai skiriasi nuo „Café existans“, kur buvo galima užčiuopti naratyvinį pasakojimą ir konkrečias istorijas. Kartu, praleidus kelias svarbias scenas iš egzistencialistų gyvenimo, buvo rizika nepatirti pilno spektaklio. „Kolonija Antika“ tarsi išlaisvina žiūrovą nuo pareigos pamatyti viską ir visus, tačiau tuo pačiu metu palieka stiprų jausmą, kad kažkas praleista. Todėl žiūrovai tampa neramūs – chaotiškai metasi paskui vedlius, skuba aukštyn-žemyn siaurais laiptais, o sustoję aptarinėja, – ar jau viską mačiau? Kai kurie labirinto keliautojai pasidavė – pasinaudoję tuo, kad šio spektaklio metu veikia kavinė, jie pasirinko gurkšnoti alų ir likti pasyviais stebėtojais.
Tiesa, šio patyriminio spektaklio struktūra suteikia daug erdvės žiūrovo interpretacijoms. Vos įžengus pro duris, vedančias į antrąjį Lukiškių kalėjimo korpusą, atsiduri priešais šviečiantį kubą – mėlyna, raminanti šviesa sklinda iš vandens sūkurio. Tikras, o gal tik optinė iliuzija? Neatsispiriu pagundai prisiliesti – pirštai sušlampa patekę į maloniai drungną vandenį. Amžinybės sūkurys – antikinio kosmoso pradžia. Kūrybos simbolis. Galimybė viską pradėti iš naujo. Kartu – ir jėga, galinti išblaškyti, sunaikinti, sužeisti. Šalia sūkurio yra vietos visokiems jausmas – ir poezijos skaitymams (tai darė aktorė Vilma Raubaitė), ir kovai iki mirties. Amžinas gyvybės ratas. Kai trijuose buvusio Lukiškių kalėjimo aukštuose, kuriuos skiria korėtos metalinės grindys, vienu metu vyksta skirtingos scenos, nori nenori susimąstai apie trinarę antikinio pasaulio sandarą: tamsumoje paskendusi žemė (antras aukštas), pakibusi tarp raudonai nuspalvinto požemių pasaulio (pirmas aukštas) ir blankiai mėlynai apšviesto dangaus (trečias aukštas). Kartais skirtinguose lygiuose esantys veikiantieji asmenys susišaukia – balsas iš apačios ataidi ir atliepia trečiame aukšte stebimam vaizdui. Tačiau buvo sunku pagauti tas teksto nuotrupas, iššifruoti konkrečias frazes ir žodžius.
Ir štai vieną akimirką, visai netikėtai, spektaklis man suskambo. Trečiame aukšte, blankioje mėlynoje šviesoje „Kolonija Antika“ laivas ėmė siūbuoti – ir jo keleiviai, sunkiai laikydami pusiausvyrą, sukūrė nesvarumo iliuziją. Ilgame koridoriuje, tarsi laivo denyje, jie, audros blaškomi jūreiviai, vos pastovintys ant kojų, dainavo! Ta melodija man ir dabar skamba galvoje ryškia žinute – „nepasiduosiu“. Ši scena, kaip ir dauguma „Kolonija Antika“ veiksmo, yra labai choreografinė – iš tiesų visas spektaklis man buvo panašesnis į šokio, o ne dramos kūrinį. Vis dėlto, dramaturgijos jame irgi atsirado – jau įpusėjus mano kelionei, uždanga tarp aktorių ir žiūrovų nukrito. Iki tol buvę nebylūs, jie pradėjo kalbėti. „Su kuo atėjot – baime ar viltimi?“, paklausė. Geras klausimas – su kuo? Su kokia emocija stovime prie pasaulio kūrimo sūkurio ir iš chaoso bandome sukurti prasmę?
„Kolonija Antika“ labirintas skirtas nebijantiems klajoti. Ir turintiems viltį, kad iš chaoso galima išeiti. Bet Ariadnės siūlo jis nepasiūlo.
[1] Režisierius Paulius Markevičius apie „Kolonija Antika“ premjerą: „Atrodo, kad pasaulyje artėjame prie nemalonaus lūžio“
