„Gausiais dantų kalenimais, garsiais cypimais ir audringais padraskymais į naujas svetainės kėdes“ Lietuva atsisveikino su nelemtaisiais 2020-aisiais - epidemijos, karantino ir Metalinės Žiurkės metais. Citata pasiskolinta iš dar praeitų metų gruodžio 10 d. įvykusios virtualios Vilniaus teatro „Lėlė“ premjeros „O Viešpatie, Lietuva!“, spektaklio dramaturgas ir režisierius Ainis Storpirštis. Turiu prisipažinti, kad pelėnai Larsas fon Čyzas ir Ichtiandra fon Cyp yra tapę kultiniais personažais mano mažiesiems, mačiusiems pirmą A. Storpirščio sukurtą spektaklį „O Viešpatie, Vilnius!“. Iš kamerinės „Lėlės“ Mažosios salės erdvės nusprendusios išsiveržti žiurkės antrajame režisieriaus spektaklyje drąsiai okupavo didžiąją teatro sceną.
Ką ten sceną - akivaizdu, kad žiurkės okupavo visą teatrą ir net visą Lietuvą, tapusią painios istorijos apie pasaulio piliečiu besijaučiančio berniuko Alano kelionės susitaikymo su tėčiu ir savimi link, vaidybine aikštele. Pirmajame diptiko spektaklyje vaikai žavėjosi meistriškai atverta, bereikalingų dekoracijų neprikrauta Mažosios salės erdve. Paslaptingas, grubus, šiurpulingas senojo Vilniaus rūsio fragmentas tapo svarbia menine detale, išradingai įkomponuota į senojo Vilniaus istorijų dėlionę. Abiejų spektaklių dailininkė Neringa Keršulytė atrado labai tikslų, įžūliai drąsų ir sąmojingą vizualinį sprendimą dėl personažų kostiumų ir grimo, išplėtotą „O Viešpatie, Vilnius!“.
Žiurkės niekada nebuvo mano mėgstami gyvūnėliai. Jos tiesiog šlykščios, atstumiančios, baisios ir, akivaizdu, ne man vienai - „Lėlės“ teatro anonsuose, pristatančiuose premjerinį spektaklį „O Viešpatie, Lietuva!“, žodis „žiurkė“ paminimas lygiai nulį kartų. Informacijos viešintojai puikiai išsisuko su neutraliais apibūdinimais: graužikai, kuokštelėję pelėnai, bičiuliai ir panašiai. O spektaklio kūrėjai puikiai supranta, kad mažam ir dideliam žiūrovui nėra nieko smagiau, kaip gerai pabijoti ir iki šiurpuliukų pasibjaurėti, todėl kruopščiai paieškojo grožio bjaurume.
Dailininkės pastangomis aktorių Simono Storpirščio, Erikos Gaidauskaitės, Lijanos Muštašvili, Imanto Preco, Gabijos Urniežiūtės - keturių žiurkių ir vienos jūrų kiaulytės - kostiumai skamba tarsi didinga baroko simfonija, sulydanti visus pilkos spalvos atspalvius medžiagose su kailinėmis detalėmis ir apgraužtais nėriniais, metalinėmis apykaklėmis ir iškimštais pilvukais, milžiniškais generolo antpečiais ir meistriškai nupieštais žiurkių dantukais. Maža to, prieš mūsų akis kostiumai ir grimas realiai padeda aktoriams kurti personažo charakterį ir suvienija mažą individualistų graužikų giminę į pilką, azartiškai išdaigas krečiančią bendruomenę. Gaila, kad šalia šios vizualiai ir vaidybiškai žaižaruojančios žiurkių kompanijos pagrindinio personažo - berniuko Alano (Dainius Tarutis) - sceniniam įvaizdžiui pasirenkamas nuosaikus, nuobodokas šiuolaikinio kostiumo - džinsai ir šviesus bluzonas - sprendimas. Ganėtinai dirbtinė, schematiška ir šio personažo siužetinė linija. Didaktiškas moralas apie būtinybę atrasti santarvę su savimi ir tėvu dažniausiai liūdi nustumtas į antrą planą išradingų, kosminių fantazijų apie nuotykius, patiriamus keliaujant po tik vaizduotėje egzistuojančią Lietuvą.
Greičiausiai prašmatnių kostiumų įkvėptos „O Viešpatie, Lietuva!“ žiurkės nusprendžia esančios kilmingos - iš pačios RaTvilų giminės. Tada spektaklio geografijoje atsiranda Elektrėnuose užgimęs Tesla ir Edisonas. Kaune žiurkes ar ne pats Prometėjas palydi į būsimų raketų išradėjų kalvę KTU, Raudonės pilis virsta kalėjimu, vienas šuoliukas per žiurkės uodegą, ir mes jau gardžiuojamės Rokiškio sūriu ir kukliai priklaupiame Kryžių kalne. Didžiausią fantazijų griūtį išprovokuoja Klaipėda - seniausias pasaulio uostas, menantis Ernestą. Tą patį - Hemingvėjų. Ir štai pro mažą spektaklio kūrėjų vaizduotės plyšelį, kažkur tarp jūros ir Čiurlionio, prasibrauna Senelis Mikis. Šveplas, riebus, prikaustytas prie kėdės, suvaikėjęs, viena koja jau anapus, tik traškučiais mintantis, bet mylimas ir gerbiamas - jūrų kiaulytė. Ir tai yra vienas įdomiausių kailiniame maiše tūnančios, vėliau kaip liauna vėlė laukan išsineriančios, vešlias žandenas vaikiška kepurėle prisidengusios aktorės Urniežiūtės vaidmenų.
Kad išpainiočiau siužetinius mazgus ir suprasčiau, kas iš tiesų vyksta į dramaturginį kaltūną nuolat susiveliančioje A. Storpirščio pjesėje, su malonumu peržiūrėjau spektaklio įrašą keletą kartų. Akivaizdu, kad dramaturgijoje menininkas bando rasti originalų, autentišką savo kelią. Nestokojantis nei talento, nei šmaikštumo „O Viešpatie, Lietuva!“ autorius galiausiai nesuvaldo teksto struktūros, konstrukcijos, loginių jungčių. Gal todėl dramaturgo Ainio Storpirščio padarytas profesines klaidas režisieriui Ainiui Storpirščiui tenka išteisinti kaip vaiko vaizduotės išprovokuotą veiksminį chaosą; pamažu atsiranda sceninio ritmo monotonija, nejaukios veiksmo logikos duobės. O Viešpatie, juk nėra nieko nuobodesnio už chaosą, užvaldantį sceną, tai prieštarauja pačiai teatro prigimčiai.
