Pasaulio istorijos kontekstai nurodo, kad noras kolonizuoti yra įsišaknijęs žmogaus sąmonėje. Šiandienos geopolitiniai įvykiai tik dar kartą paliudija šios tendencijos neveiksnumą kisti. Asmenys, kurie yra neįgalūs suvokti „kito“ kultūros autentiškumo išsaugojimo ir laisvės reikiamybės, atvedė pasaulį iki šiandienos, kur kolonializmas ir kultūrinė apropriacija drąsiai ir įžūliai tęsia savo egzistenciją. Kaip to padarinys, akademinė disciplina postkolonializmas, tyrinėjanti postkolonijines visuomenes, itin išpopuliarėjo 2010-aisiais, bet, regis, šiandien į bandymo kolonizuoti temą galima ir verta pažvelgti iš naujo. Teatro trupė „Teatronas“ pasiryžo šiomis temomis padiskutuoti su paaugliais, tiksliau, su 5-8 klasių moksleiviais.
Gruodžio 17 dieną, „Menų spaustuvėje“ buvo pristatytas naujausias Gildo Aleksos spektaklis „80 pasaulių per vieną dieną“. Inspiracijų darbui semtasi iš Julesʼio Verneʼo nuotykių romano „Aplink pasaulį per 80 dienų“, Adelberto von Chamisso filosofinio romano „Nepaprasta Peterio Šlemilio istorija“, pramoginių kelionių į kosmosą ir postkolonijinių valstybių ypatumų. Negana to, spektaklyje jaunieji žiūrovai turi progą susipažinti su šiuolaikinio cirko forma. Ir visa tai įvyksta per nepilną valandą!
Spektaklis prasideda akį traukiančiu vaizdiniu: tamsoje pradedama sukti lempučių girlianda, kuri ilgainiui virsta šviečiančiu apskritimu, lyg NSO kosminiu laivu. Priešais šį šviesos šaltinį judanti Mildos Jonaitytės kuriama Patricija Paspartutė primena trūkčiojančią būtybę, - gal ateivį? Šviesa įsijungia, veiksmas prasideda: Juliaus Žalakevičiaus milijonierius F susilažina, kad per vieną Žemės dieną jam pavyks apkeliauti 80 planetų. Į kelionę jis išvyksta kartu su naujai įdarbinta asistente Paspartute.
Režisierius Gildas Aleksa, kompozitorius Jokūbas Tulaba ir scenografijos bei kostiumų dailininkas Olesis Makukhinas muzika, kostiumais ir šviesomis juodą tuščią sceną pavertė kosmine erdve. Scenoje nematyti jokių nereikalingų atributų; kosminiai laivai tesikuria paauglių vaizduotėje, kai F, apšviestas ryškaus šviesos srauto, sušunka „Kylam!“ ir pasigirsta aukštų dažnių, kurtinantis, lyg masyvios mašinos skleidžiamas ūžesys. Šviesa keičiasi, sceną užlieja melsvai žalsvi atspalviai, erdvėje pasklinda dūmai.
F su Paspartute nusileidžia pirmojoje planetoje. Spektaklyje jiedu įkūnija kiek nestandartinio įvaizdžio Žemės gyventojus. Vyras apsivilkęs vientisą, juodą kostiumą ir trumpą, platų apsiaustą / striukę, o mergina - baltus, masyvius batus, tokios pat spalvos suknelę bei permatomą plastikinį paltuką. Paspartutės galvą dengia balta kaukė, iš kurios linksmai styro dvi aukštai surištos uodegytės. Jųdviejų duetas susitinka su ateiviais, kurių žemiškų spalvų kostiumai, sudaryti iš berankovių marškinėlių ir platėjančių kelnių, sukuria ryškų kontrastą bei laužo stereotipizavimo pagrindus, - vieną iš kultūrinės apropriacijos apraiškų. Žemiečiai, svečiuodamiesi kitose planetose, primena ateivius: paradoksalu tai, kad žmonija vis laukia neatpažintų būtybių įsiveržimo, tačiau dabar patys braunasi į svetimus namus. Taip jaunoji publika supažindinama su spektaklyje iškeliama problematika, nagrinėjančia kolonializmo veiksmą ir padarinius.
F išlipa iš kosminio laivo, paskui jį - Paspartutė; F drąsiai žengia ant kitų žemės, nors žino, kad šiai nepritaikyti batai pražudys milijonus gyvybių. Asistentė iškart rėžia moralą, kad neteisinga šitaip savanaudiškai elgtis, bet milijonierius randa pasiteisinimų: „juk šeimininkai šlepečių neatnešė“, „aš noriu čia pasilikti, kokia kultūra!“ Spektaklyje aktorių tariamas dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič tekstas - kupinas trumpų dialogų, šmaikščių pastabų ir komentarų bei angliško slengo - yra sąmoningai orientuotas į paauglių amžiaus grupę. Veiksmais ir žodžiais gana aiškiai ir komiškai transliuojamas pagarbos kito erdvei ir kultūrai stygius, taip skleidžiasi kritiškas požiūris į tiesioginio kolonizavimo veiksmus.
Po spektaklio „80 pasaulių per vieną dieną“, tėvams / mokytojams būtų pats metas savo atžaloms / mokiniams paaiškinti, kad „indėnus“ (terminas suteiktas Šiaurės Amerikos kolonizatorių) vertėtų vadinti autochtonais. O per heloviną persirenginėti kitataučių drabužiais, sociokultūrinių mažumų simboliniais bei religiniais atributais (pavyzdžiui, autochtono plunksna, kuri reiškia nuopelną ar pasiekimą) yra neetiška ir nepriimtina - tai prilygsta diskriminacijai ir kultūrinei apropriacijai. Gildo Aleksos spektaklis skatina tokius pokalbius scenoje demonstruodamas būtinybę gerbti kitą - jo pasaulį, aplinką, tapatybę.
Taip pat svarbi šio spektaklio dalis - pažintis su šiuolaikinio cirko pasauliu. Choreografas Džiugas Kunsmanas sukūrė judesio kompoziciją, kuri atsargiai, žingsnis po žingsnio jaunajai meno vartotojų kartai atskleidė šiuolaikinio cirko specifiką, būdą pasakoti istoriją. Tiksliau, choreografas paaugliams scenoje atskleidė porinės šokio akrobatikos disciplinos raišką. Šokėja Ema Senkuvienė bei aktorius Kasparas Varanavičius įkūnijo kituose pasauliuose sutiktus gyventojus. Ir patys juos priminė, triukus ir šokio judesius atlikdami skendėdami dūmuose. Tokie lengvi ir minkšti judesiai viliojo žvilgsnį, ypač, kai du kūnai sukurdavo vieną figūrą. Atlikėjai tylomis, be žodžių, išnirdavo iš užkulisių ir žavėdavo atvykėlius / įsibrovėlius sava kultūra. Ši žavi prieiga, supažindinanti su šiuolaikiniu cirku kaip scenos meno rūšimi, taip pat prisidėjo atskleidžiant spektaklio idėją; „svetimkūniai“ kėlė klausimus: kas tu esi, o kas - aš? kuo mes panašūs ir kuo skiriamės? kuris iš mūsų yra geresnis, protingesnis, vertingesnis?
Ilgos kelionės metu, kuri Žemėje tetrunka dieną, tačiau Visatoje - 5 metus, transformuojasi pagrindinių veikėjų vertybės ir požiūris į aplinką. Vaidmenys tarsi apsikeičia vietomis. Paspartutė, pirma klaususi, ar būtina trypti kiekvieną svetimą žemę, pasiūlo išsilaipinti paskutinėje planetoje, o milijonierius, paaukojęs savo šešėlį, kad išlaisvintų asistentę, atsisako grįžti namo. Šiame kolonializmo kontekste šešėlio (aliuzija į „Peterį Šlemilį“) alegorija intriguoja. Simboliškai šešėlis gali atspindėti tamsiąją žmogaus sielos pusę (tautosakoje esama mitų, pasakojančių, kaip šis užvaldo asmenį), o kolonializmą čia galime įvardyti kaip tamsiojo šešėlio dominavimą. Spektaklyje personažas F, atidavęs savąjį šešėlį svetimai, nepažintai kito pasaulio gyventojai, persvarsto savo moralinių ir etinių vertybių pagrindus - nusivelka juodąjį kostiumą, po kuriuo slepiasi kitas, baltas. Kyla klausimas: ar to pakanka?
„80 pasaulių per vieną dieną“ paliečia itin jautrius ir aktualius kolonizavimo, tautų savinimosi, kultūrinių skirtumų, pagarbos kitam klausimus, apie kuriuos svarbu pradėti diskutuoti su kuo jaunesnio amžiaus asmenimis. Tačiau šiame spektaklyje pateikiamas itin sutirštintas veiksmas ir opi problematika - per trumpą laiką gaunama daug informacijos, kurią nėra taip paprasta apdoroti.
