Koks vaidmuo tenka teatro žiūrovams, atėjusiems į premjerinį Oskaro Koršunovo spektaklį „Dugne“?
Sugrįžę iš Pietų Korėjos O.Koršunovo teatro (OKT) aktoriai vėl laukia žiūrovų pailgoje repeticijų salėje, kurioje vaidina spektaklį „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesės paskutinį veiksmą. Triskart suvaidinę premjerą, jie išskrido parodyti Seulo festivalyje „Dėdės Vanios“, o nuo sekmadienio vėl tris vakarus sėdasi prie balto stalo.
Spektaklis - laukiamas
Sprendžiant iš to, kaip staigiai išperkamas tegu tik pusšimtis bilietų, žiūrovai laukia šito spektaklio. Ir aktoriai, prieš pradėdami vaidinti „Dugne“, laukia žiūrovų.
Įdomi akistata. Iš pradžių santykis apverstas: žiūrovai matomi ir apžiūrimi tarytum kokie personažai. Aktoriai sėdi anapus ilgo stalo ir stebi mus, besirenkančius, ieškančius, kur įsikurti. O publikai skirtos viso labo trys eilės.
Kai randi savo vietą, netgi nedrąsu pakelti akis į aktorius. Nes į kieno akis žiūrėsi: aktoriaus, kurį gerai žinai iš kitų vaidmenų, ar personažo, kurio dar nepažįsti? Ar netrukdys aktoriui tie susidūrę žvilgsniai? Ne, nuleisdamas akis greičiausiai rūpiniesi savimi, nes artistų - personažų? - žvilgsniai pašaipūs.
Tad spektaklis „Dugne“ prasideda ne nuo rūbinės, bet nuo vaidinimo salės slenksčio. Įžengi ir tampi personažu, dar pats nesuprasdamas, į kokias aplinkybes patekai. Tenka susitaikyti, kad pakliuvai į nenuspėjamą kultūrinį nuotykį.
Samprotauja apie žmogų
Pradėję bendrauti personažai ne visada prisimins, kad turi žiūrovų kompaniją prie to paties stalo. Žiūrovų buvimo prisireiks retkarčiais.
Pavyzdžiui, kai Nastia (Rasa Samuolytė) pasakoja savo neva aistringos meilės istoriją, jai būtina susirasti pritarimą - jei ne anoje, tai šioje stalo pusėje, kur klausytojai romesni ir replikų nelaido. Netrukdo meluoti, jei jau tiksliau.
Bet štai anapus stalo prasideda kalbos apie žmogų. Kažką tie personažai nori išsiaiškinti turbūt ne tik tarpusavyje. Kažkokią visus liečiančią svarbią tiesą. Ir kuo ta tiesa svarbesnė, tuo garsiau jie aiškinasi. Kaip tikrame teatre. Koks skirtumas, kad ir svarstytojai, ir klausytojai čia pat, ranka gali pasiekti. Rėkia personažai. Geria alkoholį ir rėkia. Gal jiems širdį taip labai skauda dėl to žmogaus.
Nors, spėju, priežastis kita: turbūt jų režisierius taip smarkiai nepasitiki nei dramaturgo tekstu, nei savais aktoriais. Gal režisierius nutarė, kad jei artistai nerėks, jų personažai atrodys anemiški ir blaivūs, o žiūrovai minties nepagaus ir liks nesukrėsti. Įvyksta atvirkščiai.
Siūlo kartu išgerti
Žiūrovai nepasijus našlaičiai. Satinas (Dainius Gavenonis) netrukus tiesiai kreipsis, siūlydamas išgerti kartu. Ir nuo žiūrovų reakcijos priklausys, kaip seksis broliautis šitam personažui.
Spektaklyje, kurį mačiau, ankstesnis publikos ignoravimas atsiliepė šitam epizodui. Ką tik personažai šaukė tarpusavyje, lyg nuo žiūrovų juos skirtų siena, o dabar ką - geriam už žmogų? Siena išnyko?
Žiūrovai sėdėjo šalti it mūras.Galbūt dar nepamiršo pašaipiojo žvilgsnio nuo spektaklio pradžios. Gal bijojo, kad išdurs. O gal tą vakarą buvo per didelė kritikų koncentracija.
Faktas, kad gerti kartu nekilo ūpo net po artisto klausimo: „Kas nori išgerti su Gavenoniu, vaidinančiu Satiną?“ Gerbiu artistą, kad jis rado su kuo sužaisti - su jaunu kolega. Bravo ir tam, kuris gėrė, t.y. dalyvavo.
Bet jei šis epizodas vyksta ne itin sklandžiai, problemą sukuria ne artistas, vaidinantis Satiną. Kažko neišsprendė režisierius. Tarkime, su Benu Šarka, vaidinančiu „Topor sosi“, gerti paprasta ir smagu.
OKT talentų šou
Ką mes matome, kai ateiname į OKT repeticijų salę žiūrėti „Dugne“? Laboratorinių užmojų spektaklį, kuriame režisierius su aktoriais ieško to, kas dar nepatirta teatre? Vaidinančių ir žiūrinčių kompanijos bendrystę? Ar užtikrintai sustyguotą teatro produktą, kur galima svaigintis talentingų artistų vaidmenimis ir dar išgerti su jais?
Laboratorijai čia per mažai laisvės ir rizikos, per daug koršunoviško sustygavimo. Čia veikiau OKT talentų šou, o ne ieškojimai. Surasta, įtvirtinta ir suveržta.
Tai kaipgi tu, paprastas žiūrovas, gali gerti kartu su meno meistrais, kurie tave, įeinantį, taip pašaipiai nužvelgė, lyg tu būtum paskutinis skuduras? Štai, manyčiau, ko neišsprendė režisierius - kokį vaidmenį jis „Dugne“ paskyrė žiūrovams.
Ar, peržengę vaidinimo slenkstį, mes patenkame į tą patį dugną, kuriame jau senokai tūno personažai? Ir būtent dėl to esame verti jų paniekos? O po to ir krikšto per drauge geriamą degtinę?
Tačiau spektaklis pasibaigs ir mus paleis į laisvę. Vadinasi, dugne kartu pabuvome apibrėžtą vaidinimo laiką. Pasisvečiavome. Ir išsiskirstėme dalydamiesi įspūdžiais, kaip gerai vaidino D.Gavenonis ar Darius Meškauskas. Ir svarbiausia - ar aktoriai irgi geria tikrą degtinę? Buvimo drauge, buvimo dugne jausmo kaip nebūta. Ar jis buvo?
Kalba Hamleto monologais
Į vieną personažą leidžiama įsižiūrėti spektaklio finale, po žinios, kad „Aktorius pasikorė“, režisierius sugrąžina į sceną tą Aktorių (Darius Gumauskas).
Jis kalba Hamleto monologais. Kalba taip paprastai, taip neprievartaudamas nei emocijos, nei minties, kad per visą spektaklį skambėjusi M.Gorkio proza tarpais atrodo tikra pompastika, palyginti su Williamo Shakespeare´o poezija. Perkaręs, apirusiu megztiniu vilkintis D.Gumausko Aktorius per tas kelias grįžimo akimirkas nejučia surenka daugelį išėjusių aktorių.
Tą gali tik teatras: žmogus pareina iš nebūties ir įmanoma su juo dar keletą minučių pabūti. Pamatyti atidžiau.
