Naująjį 2022-2023 m. sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras spalio 7-ąją pradėjo įspūdinga šiuolaikinio lietuviško sceninio veikalo premjera - talentingojo, ištisą epochą lietuvių muzikos istorijoje žyminčio, išskirtinai originalaus braižo kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932-2021) opera „Lokys“ (2000) - viena įstabiausių ir gražiausių operų Lietuvos muzikinio teatro istorijoje. Naujas pastatymas skirtas kompozitoriaus 90-osioms gimimo metinėms.
Skirta didžiajai scenai
„Lokys“ - vienintelė didžiajai scenai skirta B. Kutavičiaus opera, apie kurią autorius svajojo ne vienerius metus (prieš tai yra sukūręs kamerinio pobūdžio šio žanro veikalų: „Kaulo senis ant geležinio kalno“, „Strazdas - žalias paukštis“, „Ugnis ir tikėjimas“). Ieškant siužeto, kompozitoriaus dėmesį patraukė intriguojanti, kupina mistikos, iš pirmo žvilgsnio siaubo pasakas primenanti prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelė „Lokis“, kurios veiksmas plėtojasi XIX a. Žemaitijoje - egzotiškame gūdžių miškų, civilizacijos menkai paliestame, mitais, legendomis, prietarais, fantastiniais pasakojimais persmelktame krašte.
Toks kūrėjo pasirinkimas nestebina, nes plačiausio kultūrinio konteksto B. Kutavičiaus kūryboje visada ypatingą vietą užėmė veikalai, įkūnijantys žiloje amžių glūdumoje skendinčios mūsų tautos istorijos, mitologijos temas, subtiliai perteikiant jose slypinčius praeities atgarsius, simbolines prasmes, ritualus (oratorijos „Pakutinės pagonių apeigos“, „Magiškasis sanskrito ratas“, „Iš jotvingių akmens“, „Pasaulio medis“, kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“ ir kt.).
„Lokyje“, tęsdamas ir tarsi apibendrindamas savo ankstesnės kūrybos tematiką bei muzikinės stilistikos principus, kompozitorius apgyvendino ir daug naujų, operos žanro specifikai būtinų gana realistiškų vaizdų, susijusių su aktyviu veiksmu ir personažų paveikslais.
Dviejų veiksmų operoje atsiskleidžia paslaptinga, šiurpi ir tragiška kilmingos šeimos istorija. Garbus Profesorius, apsilankęs savo seno bičiulio sūnaus, jaunojo grafo Šemetos dvare, įsikūrusiame tankių Žemaitijos miškų apsuptyje, patenka į paslaptingų, mistiškų ir klaikių įvykių, pasibaigusių kruvina vestuvių naktimi, sūkurį: iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas veda grafaitę Juliją, o po vestuvių nakties ji randama sudraskyta. Operos libretą P. Mérimée novelės motyvais, sušvelninusi kai kuriuos kraupios dramos akcentus, parašė literatė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė.
Centrinė ašis - orkestras
Klaipėdos scenoje šiuolaikišką, pagavios muzikinės kalbos ir tobulos formos B. Kutavičiaus operą savitai įkūnijo profesionali, kūrybinga statytojų komanda: dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.
„Lokio“ siužetas, talpinantis daugialypį konfliktą, viliojo operos statytojus ne viena sceninės interpretacijos galimybe, nes ir P. Mérimée novelėje, ir B. Kutavičiaus muzikoje susikerta net kelios žmogiškosios būties dimensijos: prieštara tarp pirmapradės, paslaptingos, gūdžios gamtos ir civilizacijos, tarp kultūros ir žemaitiškosios pagonybės su savo papročiais, mitais, legendomis, tarp realaus, paprasto gyvenimo ir baugaus anapusinio pasaulio, taip pat kova tarp gėrio ir blogio žmogaus viduje, ieškant savo tapatybės, ir kt.
Klaipėdietiškoje versijoje operos interpretatoriai susikoncentravo į labiausiai jaudinančią, o šiandien ir itin aktualią žmogiškosios esmės, meilės ir likimo temą, išryškindami žmogaus prigimties sudėtingumą, prieštaringumą, dvilypumą, skausmingai sieloje grumiantis žmogiškajam ir žvėriškajam pradams.
Sceninio įkūnijimo kamertonas „Lokyje“ - raiški, vaizdinga B. Kutavičiaus operos muzika, lemianti visus kitus meninės raiškos sprendinius. Todėl būtent simfoninis orkestras, perteikiantis dramos esmę, veikėjų psichologines būsenas, jų išgyvenimus, charakterius, siužetines situacijas, yra operos centrinė ašis. Partitūroje užfiksuotos ypatingos garsinės, ritminės, formų struktūros diktuoja teatrinę - vizualinę sceninę raišką, priartinančią „Lokio“ spektaklį prie muzikinės dramos, kai muzika ir žodis, muzika ir veiksmas yra neatskiriami ir vienodai svarbūs.
Didelę patirtį turintis dirigentas M. Staškus sėkmingai įveikė gana sudėtingą užduotį, „apvaldant“ nepaprastai margą simfoninio orkestro instrumentinių grupių muzikinę medžiagą, pinantis, kaitaliojantis įvairiausios stilistikos intonaciniams muzikos kalbos elementams: repetityviniai minimalistiniai motyvai gretinami su šiuolaikiniais sąskambiais, šaižia akordika, polifonizuotus, kontrapunktais prisodrintus epizodus keičia rečitacijos, saloninės (polonezas), bažnytinės muzikos (choralas) stilizacijos, liaudies dainų atgarsiai, tautinių instrumenų skambesiai (kanklės, skudučiai, skrabalai), natūralių gamtos garsų inkliūzai (arklių žvengimas, žuvėdrų klyksmas, šūviai) ir kt. Šiai nenutrūkstamai muzikos tėkmei dirigentas M. Staškus vadovavo ramiai, santūriai, puikiai išryškindamas gausius emocinius niuansus (įtampą, ekspresiją, lyriką, ramybę, žaismę, fantastiką, baimę ir kt.), taip „sulydydamas“ orkestrą ir sceną į nedalomą muzikinę-sceninę visumą, lanksčiai pereidamas nuo pakilios ekspresijos, drastiškų, aštrių momentų prie ramios lyrikos, nuo įtampos - prie rezignacijos ir pan.
Išradinga operos režisūra
„Lokio“ režisūrą laikau gana sėkmingu talentingo režisieriaus G. Varno darbu. Opera, kaip sceninio muzikos meno žanras, šiam režisieriui, kaip žinoma, yra labai artima ir suprantama. Neatsitiktinai G. Varno kūrybos sąraše - jau ne viena režisuota opera: Ch. Gounod „Faustas“, G. Verdi „Kaukių balius“, „Rigoletas“, „Don Karlas“, R. Strausso „Salomė“, O. Narbutaitės „Kornetas“ ir kt. Apie tai visiškai pagrįstai yra sakęs pats režisierius: „Operoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. <...> Iš savęs reikalauju, kad opera taptų dramos spektakliu“. „Lokyje“ jam tai pavyko.
Įsigyvenęs į B. Kutavičiaus muzikoje užkoduotas, simbolių prisodrintas prasmes, režisierius scenoje kūrė įtikinamai slėpiningą atmosferą, padėjusią perteikti jau minėtą centrinę operos mintį - žmogaus prigimties dualizmo dramą, žūtbūtinę vidinę kovą su tamsiausiais savo sielos demonais, sprendžiant dilemą: kas nugalės - žmogiškoji ar žvėriškoji prigimties pusė?
Menine fantazija ir išmone pasižyminčiose mizanscenose G. Varnas išradingai „supynė“ paradoksaliausias situacijas, sklandžiai pereidamas nuo realistinių prie romantiškai paslaptingų, nuo dramatiškų, net beprotiškų - prie lyrinių ar svajingų scenų, panardindamas žiūrovus tai į kasdienę, tai į mistiško, anapusinio gyvenimo erdvę.
Su muzikinės dramaturgijos ritmu gana tiksliai sinchronizavo dauguma mizanscenų: grafo Šemetos ir jo vidinio (bet regimo) antrininko įtemptas ir tragiškas dialogas prieš veidrodį - dviejų kardinaliai priešingų asmenybės pusių ginčas (gaila, antrininko vaidmuo vėliau operos metu nelabai išplėtotas); mįslingosios miško burtininkės, nelaimės pranašautojos - Vienaakės senės epizodai; šiurpieji pamišusios Grafienės (su lokena) pasirodymai; švytinčios, emocingos ir žavios Julijos scenos, jos nepakartojamas neva liaudiškas šokis; rimtimi dvelkianti jungtuvių ceremonija; vestuvių šėlsmas (gal pernelyg triukšmingas, šiek tiek stelbiantis scenoje grojančius muzikantus); Julijos žūtis - sukrečiantis finalas ir daugelis kitų.
Savito vokalo ypatumai
„Lokio“, kaip operos - muzikinės dramos, dramaturginę koncepciją atitinka ir B. Kutavičiui būdingas, novatoriškas solinių partijų traktavimas. Vokalas čia, palyginti kuklus, taupus, absoliučiai lygiavertis viso muzikinio-draminio audinio dėmuo, tarsi dar vienas balsas, įsipinantis į orkestro faktūrą; jam nesuteikiama išskirtinės, dominuojančios pozicijos, kaip įprasta romantinėse operose. Solistams dėl meninės tiesos ir ekspresijos teko įsisavinti savito, labai koncentruoto vokalo ypatumus, vyraujant rečitatyvinei, ariozinei melodikai su kalbinių tekstų intarpais. Pats kompozitorius, beje, yra sakęs: „Atsisakiau operai įprastų arijų - manau, kad veiksmo įtampa gerokai laimi vokalo partijose vartojant rečitacinį-ariozinį dainavimą.“ Todėl savo herojų charakterius kūrusiems solistams (šalia operos scenos grandų, solo partijas „Lokyje“ atliko ir jauni, savo karjerą dar tik pradedantys dainininkai) teko pasitelkti ne tik gražų vokalą, profesionaliai valdomų balsų intonacinį tikslumą, bet ir nemažus aktorinius gebėjimus bei glaudaus, tikslaus sąlyčio su orkestro muzika pojūtį. Reikia pasakyti, kad visi solistai, įsigyvenę į išraiškingos kutavičiškos muzikos kalbos ypatybes, suradę natūralų santykį tarp dainavimo ir sceninio veiksmo, pasirodė nepriekaištingai, sukurdami įtikinamus, kompozitoriaus ir statytojų viziją atliepiančius savo herojų paveikslus. Deja, ne visi solistai pasižymėjo aiškia dikcija, ne visada buvo galima suprasti tariamus žodžius. Todėl sveikintinas sprendimas - dainuojamą tekstą pakartoti užrašant jį avanscenoje.
Nelengvą pagrindinio veikėjo - dvaro savininko, aistringo medžiotojo grafo Šemetos - žmogaus-vilkolakio vaidmenį sukūrė jaunas, puikų, gražaus tembro balsą turintis solistas Andrius Apšega (baritonas). Pasitelkęs įvairias vokalines ir vaidybines priemones, jis nepaprastai įtikinamai atskleidė psichologiškai sudėtingą savo herojaus dvilypės ir prieštaringos prigimties vidinę būseną, blaškymąsi, kovą tarp žmogiškų jausmų, meilės ir giliai sieloje glūdinčio tamsaus žvėriškumo. A. Apšegos grafas viena vertus - malonus, išsilavinęs, vaišingas, mylintis savo sužadėtinę, kita vertus - paslaptingas, keistas, įtarus, nenuspėjamas, bauginantis, kamuojamas košmarų (grafo bijo miško ir naminiai gyvūnai; jį traukia kraujo kvapas ir skonis; rankos ir krūtinė apžėlusios juodais kaip lokio gaurais...).
Grafo sužadėtinės Julijos vaidmenyje žavėjo puikios sceninės išvaizdos, išraiškingos plastikos jauna solistė Ieva Barbora Juozapaitytė (sopranas). Moduliuodama gražaus balso spalvomis ir puikia aktorine vaidyba, ji sukūrė jaunutės, trapios, vaikiškai žaismingos, šiek tiek aikštingos, naiviai apie tyrą ir amžiną meilę svajojančios mergaitės paveikslą („Noriu meilės be skausmo, be geliančios ugnies“). Jaudinančiai skambėjo ir dainingi rečitatyvai, ir melodingi ariozo, ypač Julijos arija antrajame veiksme. Solistė neįtikėtinai natūraliai „persijungdavo“ nuo šviesių epizodų į nerimo ir abejonių kupinas scenas: grafas ją gąsdina - atrodo myli, bet elgesys pernelyg keistas, o „akys dega geltona liepsna“.
Spalvingi vaidmenys
Paslaptingąjį, mitinį, prietarų ir burtų kupinam pagoniškajam lygmeniui atstovaujantį personažą - Vienaakę senę - žiniuonę, būrėją, bendraujančią su anapusiniu pasauliu (ji nusakė baisią Julijos ir grafo lemtį), labai taikliai interpretavo Aurelija Dovydaitienė (mecosopranas). Savo atlikėjos „arsenale“ ji surado daug naujų balsinių spalvų (greitakalbė, riksmas, skandavimas), išraiškingų vaidybinių niuansų, atliepiančių šią partiją lydinčios groteskiškos muzikos charakterį ir nerimą sėjančius žemaitiškojo pasaulio ritualus.
Sukrečiančia menine tiesa spinduliavo talentingos, nuostabaus balso savininkės, solistės Jovitos Vaškevičiūtės (sopranas) įkūnytas tragiškas, nepakeliamų dvasinių kančių kamuojamos grafo Šemetos motinos, senosios Grafienės paveikslas. Jaunystėje, tuoj po savo vestuvių, ją pagrobė lokys, o pagimdžiusi sūnų-vilkolakį Grafienė išprotėjo. Kiekvienas jos pasirodymas scenoje žiūrovams kėlė baimę ir šiurpą.
Naujas savo talento puses atskleidė jaunas solistas Tadas Jakas (tenoras), kuriam buvo patikėtas Daktaro, gydančio išprotėjusią Grafienę, vaidmuo. Puiki vokalinė forma, aiški dikcija, aktoriniai gebėjimai, manau, žada solistui labai sėkmingą ateitį operinėje scenoje.
Dramaturgiškai „Lokyje“ labai svarbus Profesoriaus - mokslininko-kalbininko, moksliniais tikslais iš Karaliaučiaus atkeliavusio į pasaulio paribį - gūdžiąją Žemaitiją ir apsistojusio paslaptingojo grafo Šemetos dvare, vaidmuo. Jis tyrinėja žemaičių kalbą (džiaugiasi grafo bibliotekoje suradęs seniai ieškomą knygą „Catechismus Samogiticus“), domisi papročiais, tradicijomis, krašto žmonių gyvenimo būdu, tačiau patekęs į šiurpių įvykių sūkurį, tampa ne tik stebėtoju, liudytoju, pasakotoju, bet ir dalyviu. Profesoriaus vaidmenį scenoje įkūnijo vienas įžymiausių Lietuvos operos solistų Vladimiras Prudnikovas. Ir vėl gėrėjomės nuostabiu šio operos meistro dainavimu, sodriai skambančiu jo turtingo tembro bosu, talentinga vaidyba.
Kitus vaidmenis operoje atliko Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas), Ramunė Degutytė, Augustas Gudelis, Viktorija Miliauskaitė, Germanas Urbonavičius, Milda Valaitytė (aktoriai lėlininkai).
Sėkmingai visuose Klaipėdos muzikiniame teatre statomuose veikaluose dalyvaujantis teatro mišrus choras, vadovaujamas chormeisterio V. Konstantinovo, ir šį kartą vertas didžiausio pagyrimo. Nors „Lokyje“ choras nėra tiesioginių įvykių dalyvis, tačiau jo reikšmė - labai svarbi: choras stebi, komentuoja, reaguoja, sudaro foną ir pan. Įvaldęs įvairialypę, kupiną netikėtų stilistinių kontrastų medžiagą (rečitatyviniai, repetityviniai minimalistiniai fragmentai, lyriniai intarpai, choralai, gedulinga giesmė ir kt.), choras skambėjo sklandžiai, išraiškingai ir sceniškai pavydėtinai plastiškai (grakštus nežinomo autoriaus polonezas, giesmės rimtis, vestuvių šurmulio scena ir kt.).
Įtaigus scenovaizdis
Emocinį spektaklio poveikį sustiprino išradinga G. Makarevičiaus scenografija, savaip atliepusi operos muzikoje užkoduotą teatrališkumą ir režisieriaus koncepciją. Juk B. Kutavičiaus operos simbolika atveria pačių įvairiausių sceninio apipavidalinimo galimybių - nuo paprastų buitinių, iki pasakiškai fantastinių, net abstrakčių sprendinių. Ir sunku būtų pasakyti, kuris iš jų yra pats optimaliausias, nes B. Kutavičiaus muzika - absoliučiai atvira visokioms įžvalgoms. G.Makarevičius pasirinko daugiau realistinę operos scenovaizdžio traktuotę, kuri visais atžvilgiais pasiteisino. Itin imponavo tai, kad scenografas apsiėjo be vaizdo projekcijų, šviesos efektų, naujųjų medijų ir pan. Naudodamas pabrėžtinai niūrių, tamsių spalvų gamą, moduliuojančią tarp juodų ir pilkų atspalvių, jis žiūrovus perkėlė tarsi šimtmečiu atgal. Atrodo, žvelgėme į senovines, laiko nublukintas, kiek subraižytas nespalvotas fotografijas. Paslaptingoje miško tankmėje sustingę iškalbingi medžių kamienai, sūpuoklės laukymėje, nedidelė senovinė kaimo dvaro biblioteka su tūkstančiais knygų lentynose, kukli dvaro menė arkiniais langais, tai vienur, tai kitur fone retkarčiais praslenkantis milžiniškas lokio siluetas (šešėlių teatro atributas), simbolinis lokio kailio (lokenos) „įveiklinimas“ - visa tai žiūrovus veikia nepaprastai įtaigiai.
Kostiumų dailininko D. Bendiko sukurti sceniniai rūbai taip pat asocijuojasi su prieš šimtą metų dėvėtais drabužių siluetais ir atrodo tarsi nužengę iš senovinių filmų. „Lokio“ herojų aprangoje dominuojančioms juodai ir pilkai spalvoms ryškų prasminį kontrastą sudarė šviesios, baltos Julijos suknelės (vestuvinė suknelė iš Paryžiaus!). Kiekvienam kostiumui dailininkas surado iškalbingų, kruopščiai apgalvotų, konkretaus personažo charakterį ir statusą paryškinančių detalių: puošnus grafo-vilkolkio frakas slepia gauruotas, lokio kailį primenančias rankas ir krūtinę, jam būtinos ir pirštinės; išprotėjusios Grafienės įvaizdį sustiprina ilgų susivėlusių plaukų kupeta, liguistų kliedesių kankinama iš rankų ji nepaleidžia lokenos; Daktaras, kadaise kariavęs ir sužeistas mūšiuose, sėdi neįgaliojo vežimėlyje; žavioji jaunoji Julija skrajoja išpuošta plazdenančia švytinčia balta suknele, neturtingo tarno Pranciškaus frakas senas, nunešiotas ir pan.
Operos pabaiga savita ir netikėta. Kruvinų, neįtikėtinai keistų, mistiškų įvykių sukrėstas Profesorius panyra į savo mintis ir monotoniškai, pusbalsiu kartoja prancūzišką novelės tekstą, palydimą liūdno, atleidimo meldžiančio choro.
Nusileidus uždangai kilusi ovacijų audra liudijo, kad B. Kutavičiaus operos „Lokys“ premjera nė vieno nepaliko abejingo ir padarė klausytojams labai stiprų įspūdį. Scenoje matėme aukšto meninio lygio muzikinio teatro reiškinį, tapusį nepaprastu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinės kultūros panoramoje.
