Skaičiuoju, kiek Lietuvos teatro scenose šiuo metu važinėja simbolinių traukinių. Vilniaus senojo teatro bėgiais jau ne pirmus metus rieda Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas“ (rež. Oskaras Koršunovas), be gailesčio klibinantis ne tik Anos Kareninos, bet ir ją sukūrusio rašytojo asmeninius „pabėgius“. 2024 m. pavasarį į teatralus priglaudusį Panevėžio siaurojo geležinkelio remonto doką atpūškavo galingas „Makbeto“ sąstatas (rež. Aleksandras Špilevojus), parodęs, kas įvyksta, nuo tvirto ir tiesaus bėgių pylimo nuslydus į pelkę. Rudenį Jaunimo teatro scenoje kalnų traukinuku į sanatoriją atvyko Hansas Kastorpas, neplanuotai išlipęs Thomo Manno „Užburtam kalne“ (rež. Krystian Lupa) – vos kelias valandas trunkantis reisas pasirodė esanti magiška uždanga tarp praeities ir ateities. Šiemet vasario pabaigoje dar vienas traukinys sustojo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, bet jo keleiviai pateko ne į Aukštaitijos sostinę, o blaškėsi neįvardytam Vengrijos pakraščių mieste, kur vyksta spektaklio pagal László Krasznahorkai’aus romaną „Pasipriešinimo melancholija“ veiksmas.
Pradžioje sužavi švari klasikinė Laurynos Liepaitės scenografija – scenos ratas į žiūrovų salę lėtai atsuka realaus dydžio traukinio vagoną, darydamas judėjimo įspūdį. O tame vagone – tokie dar važinėja ir Lietuvoje – vietos atsiras visai neįvardyto miestelio faunai. Baro lankytojai paskutinį bokalą lenkia, skambant miesto kvailelio Janošo Valuškos pasakojimui apie kosminių kūnų judėjimą, savo namų tvirtovėje tūno užsibarikadavusi Pflaumnė, liūdi iš pasaulio pasitraukęs Derdis Estera, jo buvusi žmona Esternė, kuklioje landynėje užsidariusi su įkaitusiu sugėrovu, planuoja miesto švarinimo akciją. Scenoje pasirodo net paslaptingasis cirko, į miestelį atvežusio didžiausią pasaulyje bangyni, direktorius. Funkcionalu ir aišku. Mažiau aišku, tačiau tam ir skirtos daugiau kaip trys spektaklio valandos, kas sieja šiuos žmonės ir kur šis traukinys važiuoja – tiesiai į prarają, o gal tik sukasi ratu?
Režisierius Adomas Juška – šio garvežio mašinistas – imasi ir inscenizacijos autoriaus vaidmens. Pirmas spektaklio veiksmas skirtas ekspozicijai ir personažų pristatymui, tvirtai stovint ant paties Krasznahorkai’aus nubrėžtos pasakojimo linijos – traukinio bėgių. Tačiau būtent Juška sprendžia, kiek ir kur stabtelėti, jo valdomo traukinio tempas greitai permuša romano vidinį ritmą. Skaitant „Pasipriešinimo melancholiją“ iškart persmelkia griūties ir nerimo nuojauta – taip ir nepasirodęs regioninis traukinys, vėliau atsiųstas pakaitinis, tarp naktinių keleivių atsidūrusi Pflaumnė greitai priverčia pajusti šaltos, grėsmingos nakties tamsą, su padidintu jautrumu stebėti tuščias miesto gatves, klausytis įtartinų aplinkos garsų. Rašytojui naktinė Pflaumnės patirtis, jos kelionė į saugią namų erdvę tokia svarbi, kad jai skirta keliasdešimt puslapių. Būtent jos akimis pirmąkart pamatome miestą ir galime pastebėti pirmuosius neaiškaus, tačiau neišvengiamo pavojaus ženklus. Pflaumnės (Eleonora Koriznaitė) kelionei scenoje skiriama gerokai mažiau laiko negu knygoje. Sukrečiančią jos patirtį traukinyje perteikia vos viena trumputė mizancena, po kurios beveik iš karto peršokama į saugius Pflaumnės namus, žiūrovams taip ir nesuvokus romano esmės, kad tai kelionė per miestą, ramiai miegantį šiurpios grėsmės akivaizdoje. Režisierius apie ten vykstančius keistus dalykus, pagrindinėje aikštėje besibūriuojančią niūrią nebylią minią (sakoma, kad ji keliauja paskui cirką iš miesto į miestą, juos nusiaubdama), užsimena lyg tarp kitko, jungdamas scenas, o bendrą grėsmės nuojautą palieka kurti apšvietimui (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas).
Toks Juškos pasirinktas tempas tinka pagrindinių personažų pristatymui, jų tarpusavio santykių de- maskavimui – inscenizacija išryškina paradoksalius motinos ir sūnaus, vyro ir žmonos, mokytojo ir mokinio santykius, apibrėžia, kas juos skiria ir sieja. Tai suteikia erdvės ir laiko aktoriams, nors ne visi tuo tinkamai pasinaudoja. Pagrindinius vaidmenis atliekantys Albinas Kėleris (Derdis Estera) ir Donatas Želvys (Janošas Valuška), kaip ir jų personažai, tarsi gūžiasi šalia Aušros Pukelytės Tiundės Esternės. Romane aprašyta Esternė sunkiai telpa į aiškius gėrio ir blogio rėmus – tai moteris, kuri aiškiai žino, ko nori mieste, kuriame niekas nenori jos. Šiurkšti, vulgari, tiesmuka, ji yra sumani strategė, vienintelė geba prisitaikyti prie kintančios situacijos, naujiems laikams būdingų taisyklių. Šią dvilypę būtybę įkūnijanti aktorė scenoje sunkiai atpažįstama – šviesius plaukus slepia raudonplaukės perukas, figūrą išdidina grubūs aukštakulniai, ilgas odinis paltas. Kostiumas padeda aktorei, tačiau esminės jos charakterio savybės išryškėja bendraujant su kitais. Neapleidžia jausmas, kad būtent Esternė yra šio spektaklio „kuras“ – gal ne pats švariausias, tačiau efektyvus mazutas. Donatas Želvys kuria Janošo Valuškos, miesto kvailelio, personažą – o iš tiesų tai jaunas, svajingas vyras, atsidūręs visuomenės paraštėse. Iš pastarųjų Želvio vaidmenų kine ir teatre būtent Janošas man pasirodė organiškiausias, atskleidžiantis aktoriaus gebėjimą dirbti ansamblyje. Valuškos užduotis tarsi aiški – būti Esternės priešingybe, žodžiais ir veiksmais siūlančia alternatyvą godaus jos pasaulio vizijai. Kol Esternė rūpinasi miesto švara ir telkia švarinimosi entuziastus, Valuška gano kosminius kūnus, prižiūri mieste nematomą visatos tvarką. Abu jie – ir į dangų akis nukreipęs Valuška, ir į apdergtus šaligatvius nosį įbedusi Esternė – pražiopso tikrąją miestui kilusią grėsmę, kurią režisierius paliko nuošalyje, tarsi sakydamas, kad jo pasakojimo centras nėra paslaptingasis banginis, eksponuojamas aikštėje.
Juškos spektaklyje tas monstras pasirodo esantis tik dūmų uždanga, iliuzija, kurią pamatyti padeda neišmanėliams palikti užrašai: „uodega“, „pelekas“, „akis“, po to vėl „pelekas“ ir „uodega“. Štai kartu su Janošu Valuška ir apžiūrėjome visą banginį – kaip klusnūs karaliaus pavaldiniai, neišdrįsę sušukti, kad jis čia stovi be (gražiųjų) drabužių. Valuška ir kiti lengvatikiai dėl šios atrakcijos atstovėjo eilę ir dar sumokėjo nemenką kainą už bilietą, nes 50 procentų nuolaida taikoma tik vaikams ir kareiviams. Šioje vietoje išaiškėja režisieriaus pozicija, perspėjanti apie propagandos pavojų ir tarsi sugrąžinanti mus į esamąjį laiką – karo, manipuliacijų, agresyvios jėgos kaimynystę. Apie didžiausią pasaulio bangyni per garsiakalbį pranešanti bilietų pardavėja slepiasi po ilgu tamsiu paltu, tačiau jai ant galvos – kariška kepurė. Ir nuolaidą siūlo ne bet kam – kareiviams, kurie gali griauti jau dabar, ir vaikams, kuriuos dar reikia pamokyti griovimo. Visai nesvarbu, ar agresiją pakurstys banginis (matomas ir nematomas), ar paslaptingasis Hercogas – sakoma, kad paskui cirko furgoną iš tikrųjų sekioja jo gerbėjų minia. Svarbus pats griovimo veiksmas, nes viską, kas pastatyta, reikia sugriauti.
Visa tai – miestą siaubianti minia, Pflaumnės mirtis, sutrikęs Valuška, jo laukiantis ir nesulaukiantis Derdis Estera, pagaliau Esternės šaltakraujiškumas grėsmės akivaizdoje, jos triumfas ir perimta valdžia, – vyksta jau antrajame spektaklio veiksme. Traukinio vagono nebelieka, nes jį be didelio vargo išmontuoja miesto plėšikai. Kartu nebelieka ir pirmajame veiksme žavėjusios estetikos, dingo ritmiškas – pagal Adomą Jušką – spektaklio „sąstato“ judėjimas. Antrajame vyrauja kitokie režisūriniai sprendimai (užkadrinis balsas, vaizdo projekcijos su kalbančiais plakatais, su pantomimos mizancenomis) pakeičia pačią „Priešinimosi melancholijos“ tonaciją. Suderina ar išderina? Finalas prailgsta – gal todėl, kad režisierius sunaikina visas teatrines iliuzijas, iki tol taip stropiai kurtas, pasitelkiant apšvietimą ir muziką. Scena lieka plika, matomi visi užkulisiuose esantys mechanizmai, senos dekoracijos. Tai pasaulis, kuriam vadovauja švarinimo entuziastų vadovė Tiundė Esternė – jai nereikia iliuzijų, kosmoso tvarkos ar muzikos. Jos garsas – tai ratu važiuojantis žaislinis traukinukas, kuris niekada neišklys iš bėgių. Ir nesustos.
Traukinys važiuoja, nors spektaklis pasibaigė. Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.
P. S. Keliaujantiems į spektaklį rekomenduočiau pasižiūrėti Bélos Tarro filmą „Verkmeisterio harmonijos“ (2000). Iš siužeto aprašymo: „Šimtai žmonių šaltyje stovi prie cirko palapinės ir laukia atrakcijos – banginio iškamšos...“
