„Alfa“ aiškiai deklaruoja, kad opera nebėra sofistikuotas prabangus žanras – jis gali atspindėti ne tik šiandieninio socialinio, bet ir muzikinio gyvenimo aktualijas.
Tik dabar pradedame suprasti tinklo taisykles: tai nėra pabėgimas nuo tikrovės, tai – prisijungimas prie hipertikrovės, kurioje viskas, ką darai, anksčiau ar vėliau tampa vieša.
Lietuvoje šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“.
Kūnas čia tampa ir erdvės matavimo vienetu, ir kliūtimi, ir iššūkiu. Nors atlikėjai nemėgina išsilaisvinti iš savo kūnų, spektaklyje svarbiu dėmeniu tampa kūno psichologija.
Kai visi daiktai vienodi, paprasta stebėti jų gausoje gimstančią choreografiją, t. y. nereikia užsiimti daiktų formų ir reikšmių tyrinėjimu, galima atsiduoti jų tankio šokiui.
Iš visų jėgų bandytas paversti vizionierišku ir aktualiu darbu, „Tinklas“ pristatė eilę klišių ir viešumoje daugybę kartų aptartų, todėl senstelėjusių reiškinių.
Imi jausti savo ištvermės stygių ar norą dar didesnio lėtumo, kad sakomas tekstas būtų mums įkirstas, o ne liktų anapus rampos.
Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.
„Navigacijos“ radikaliai apverčia barokinio spektaklio sampratą ir ieško naujų sceninio įvykio patyrimo būdų.
