Vidmantas Kiaušas
2010-ieji. Saulėtai šaltokas spalis. Kauno valstybinio dramos teatro Ilgojoje salėje premjera - Aušros Marijos Sluckaitės postdrama „Antigonė Sibire“ pagal Jeano Anouilho „Antigonę“, panaudojant Birutės Pūkelevičiūtės „Raudas“ ir „Misija Sibiras“ dalyvių dienoraščių ištraukas. Režisierius - Jonas Jurašas, pernai „už moderniosios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiuolaikinę Lietuvą“ pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, kompozitorius - Giedrius Kuprevičius, scenografijos ir kostiumų dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė.
Prieš dvidešimtį metų apšiurusi fabriko patalpa tapo Ilgąja sale, čia pirmą kartą suvaidinta A. M. Sluckaitės adaptacija „Smėlio klavyrai“ pagal Johanneso Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“, panaudojant ir rašytojo poezijos motyvus. Anuomet žiūrovus nustebino neįprasta scenos erdvė, intrigavo iš JAV sugrįžusio menininko efektų nesivaikanti, paprasta, tačiau įtikinanti, drauge mąstyti kviečianti režisūra. Ėjo 1990-ieji, džiaugsmas sumišo su euforija, būta įtampos, nerimo, net paniškos baimės, o „Smėlio klavyrų“ personažų ir žiūrovų širdys plakė vienu ritmu, nebūtinai nuo dulkančio tikro scenografijos smėlio dažnam ašarojo akys ir karstelėjo galugerklyje...
Penktąjį spektaklį drauge kuriantys dramaturgė A. M. Sluckaitė ir režisierius J. Jurašas postdramoje „Antigonė Sibire“ kalba apie sovietinės okupacijos, trėmimų į Sibirą tragizmą. Atkūrus nepriklausomybę apie tremtį, gyvenimą toli nuo gimtinės parašyta ir išleista daug knygų, tačiau viena jų įsiminė neišdildomai. Geliamai sprangiai, jaudinamai stoiškai, kai, regis, visos ašaros jau išraudotos, o kiekvienas tariamas žodis padengtas nenudildoma kančios patina, apie išlikimą ir mirtį savo atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rašo Dalia Grinkevičiūtė. „Antigonė Sibire“, kaip ir D. Grinkevičiūtės tremties tekstai, taip pat prasideda nuo kelionės traukiniu. Tiktai D. Grinkevičiūtę ir tūkstančius tremtinių ešelonai vežė į bauginamą nežinią, o A. M. Sluckaitės ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai-choras-personažai laisva valia leidžiasi lyg ir į jaunatvišką nuotykį (kita vertus, anoks čia nuotykis, jeigu žinoma, kur keliaujama...), kuris netrunka virsti skaudžia patirtimi. Spektaklio pradžioje klausę savęs, kaip nutiko, kad tiek mažai žinojo apie lagerius, tėvų ir senelių kančias, spektaklio finale ekspedicijos dalyviai pasižada pasakoti bendraamžiams apie Sibire surinktus tremtinių kaulus, sutvarkytus kapus.
Kas, deklaruoja jaunuoliai, primins apie tautiečių patirtą siaubą kitoms kartoms, jeigu ne mes. Režisierius J. Jurašas savo kūrybinius tikslus nusako klausdamas: „Ar šiandien teatras dar pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas esminga žmogaus savimonei? Ar teatrui istorinė atmintis gali būti įkvėpimo šaltinis, ar teatras tebėra pajėgus paversti istorinę ir kultūrinę atmintį esamuoju laiku?“
Mes nesužinome, kokių dvasingumo šaltinių ar klampių pelkių link nužingsniuotume sekdami „Ekspedicija Sibiras“ dalyvių išgyvenimų takais. Jaunuolių potyriai veikalo pradžioje nusakomi taupiai, netgi sausokai (daug negrįžusiųjų; trys karstai surinktų kaulų; smėlis keliams su visais kaulais; iki dabarties išlikęs pavadinimas Staugiantis kaimas...), juolab gerai, kad dvejonių keliantį tiesmukumo lukštą netrunka pramušti Antigonės istorija. Ekspedicijos/choro vadovui (Egidijus Stancikas) teko ne itin dėkingas vaidmuo, nes kartkartėmis jis skatina nepamiršti mobilis in mobili (judantis judančiame, aptariamu atveju - spektaklis spektaklyje) žaidimo taisyklių, o toks rūpestingos rankos buvimas žiūrovą labiau blaško negu padeda įsijausti į daugiaplanį J. Anouilho „Antigonės“ pasaulį. Antigonės (Eglė Mikulionytė) ir Kreonto (Liubomiras Laucevičius) konfliktas žūtbūtinis; Edipo duktė, nepaklusdama valdovo valiai, ryžtasi palaidoti žuvusį brolį, o Kreontas, vykdydamas savo paties įsakymą, privalo Antigonę sustabdyti arba, to nepadaręs, nubausti.
Padaužiškai priešgyniaujanti, jaunatviškai impulsyvi, kartais - pašaipi ir ironiška Antigonė maišto laužui aukoja asmeninę laimę, atsižada mylimojo, ryžtasi pagal papročius užberti žemėmis išniekinto brolio kūną. Išgyvendama dvasios ir kūno kančias, ne visada aiškiai susivokdama, kur link veda jos elgesys, Antigonė (nebūtų Edipo duktė!) bręsta mūsų akyse, užsispyrusiai nepaklūsta dėdei. Jos poziciją sutvirtina vaikiškai naivi sesuo Ismenė (Indrė Patkauskaitė, Neringa Nekrašiūtė), kuri bando pritapti prie vyresnėlės, antrinti jos poelgius.
Aktorės E. Mikulionytės Antigonė ir iki pavojingo įtrūkio įtempta styga, ir ant basas kojas žeidžiančio, šerpetoto likimo lyno balansuojanti mergina. Tuo metu Kreonto pečius prislegia sunkiai pakeliama valdovo ir žmogaus našta. Tas, kurio komandų klauso tūkstančiai karių, tas, kuriam gyvybės mūšyje tėra skaičiai, suklumpa prieš Antigonę: pagailėk manęs... Kreonto tragizmas užgrūdintas pasirinkimo ugnyje, tačiau nepramušamas Kreonto šarvas - įstatymo paragrafas. Aktorius L. Laucevičius sukūrė įsimenantį valdovą, kurio neapkenčiame (jis įsako užmūryti Antigonę gyvą), tačiau kai matome ne valdovą, o nelaimingą žmogų, mesti paniekos, keršto ar smurto akmenį nekyla ranka.
Antigonė - E. Mikulionytė tironijai pasipriešina impulsyviai, jaunatviškai maištaudama, įskaudinta pasaulio neteisingumo (vienas brolžudiškame kare žuvęs vyras iškilmingai pašarvojamas, kitas įbauginimui numetamas prie miesto sienos), tai mes linkę ją paversti iškilia heroje, valios bei gerai apgalvoto, kryptingo apsisprendimo simboliu. Antroji Antigonė (Jūratė Onaitytė) turi nepalyginamai didesnę patirtį, jos kančia išjausta, metų rievėmis įrašyta; moteris ieško savo žuvusio, deramai nepalaidoto miško brolio, ir jai pakanka jėgų klausinėti, aiškintis, kalbėtis su okupantu-žudiku. Pulkininkas (Gintaras Adomaitis) galėtų padėti, kažką pasakyti, tačiau jis panašesnis į zombį, kuriam svetimi, nebesuvokiami šio pasaulio reikalai. Kas gali būti šiurpiau už gyvą numirėlį? Antrosios Antigonės rankose - didžiulis siūlų siužeto kamuolys, kurio gija vienu metu sieja personažus, kitą akimirką įkalina Antigonę, nors tikriausiai tai Ariadnės siūlas, vedantis moralinio imperatyvo link: mirusieji mus priverčia kalbėti apie gyvenimą, idant netekę istorinės atminties netaptume mankurtais.
Pilietiškumo paieška, meninio žodžio priešprieša apolitiškumui, prisitaikėliškumui, principų atrofijai, galimybės apmąstyti kiekvieno mūsų teises bei laisves... Sutriktume, kluptelėtume nuo tokios „Antigonės Sibire“ naštos, tačiau mums talkina aktorių sceninė energetika: kibirkščiuoja mentalinė E. Mikulionytės patirtis, brandžiai filosofiškas L. Laucevičius, dramaturgiškai lyg ir nebaigtas J. Onaitytės vaidmuo, tačiau kalba pats Antrosios Antigonės buvimas scenoje. Norėtųsi paminėti Pažą (Mindaugas Jankauskas), „mažąjį žmogutį“, kuris tupinėdamas ant žemės kaip koks įsibaiminęs žvėriūkštis dairosi į didžiųjų veiksmus, o nuo jo sopulingai priegiesmio šnekėjimo vienus ima juokas, kitiems dilgčioja paširdžius. Buitiškai rupus, savo panosės reikalais susirūpinęs Sargybinis Jona (Arūnas Stanionis) nemalonus, tačiau tikras. Kol sugrįšiu namo, lyg sakytų jis, saugoto lavono ir pareigų tvaikas išsivadės, o prie židinio manęs laukia žmona su pažaisti norinčiais vaikučiais. Ak, visi dažnai tarnybines ir laisvalaikio valandos dėliojame į skirtingas lentynėles...
Atgarsio pradžioje neatsitiktinai paminėjau, kad pernai J. Jurašas pagerbtas kaip modernios teatro kalbos kūrėjas. Tie, kurie „Antigonėje Sibire“ ieškos netikėtų režisieriaus ėjimų, naujos stilistikos meninių atradimų, tikriausiai nusivils. Be reikalo. Menininkas ištikimas savo kūrybinėms nuostatoms, aktoriai, kaip ir „Smėlio klavyruose“, ne atsainiai stumdamos figūros ant šachmatų lentos, o skaudžiai tvinkčiojančios gyvo organizmo ląstelės. Dažnokai ieškojimais be raiškesnių atradimų springstančiuose Lietuvos teatruose J. Jurašo archajiškumas (na, jeigu per dvidešimtį metų pasenstama...) išlieka visuomeniškai kibus, filosofiškas, brandžiai tobulas, santūriai intelektualus. Daug kartų girdėta, kažkas šūktelės. Neskubėkime. Tie, kurie įsiklausys, įsižiūrės, nuoširdžiai priims realius sielos virpesius bandantį perprasti, metaforiškai žmogaus buvimą ir būtį įprasminantį J. Jurašo teatrą, tie, kurie bus ne atsainiai abejingi žiūrėtojai, o scenos vyksmo bendrakeleiviai, ne tik išgirs režisieriaus klausimą apie kolektyvinę atmintį, bet ir drauge su kūrėjais susimąstys apie galimus atsakymus.
