Audiovizualinis pasirodymas „Mes taip nesitarėm“ prasidėjo dar „Menų spaustuvės“ fojė – žiūrovų bilietus tikrino ir į rūbinę nukreipė gestų kalba bendraujantis jaunuolis. Vėliau visų atvykusiųjų laukė trumpas instruktažas ir šiek tiek rekvizito – balionas ir ausų kamštukai. Žinant, kad pasirodyme dalyvaus kurtieji, ausų kamštukai gali pasirodyti esą ne vietoje, tačiau organizatoriai perspėjo, kad renginio metu garso netrūks. Štai ir viskas. Dar buvo galima laisvai rinktis sėdimas vietas – tradicines kėdes amfiteatre arba pagalvėles ant platformos. „Vibracijas geriau jausite ant platformos“, – patarė instruktorius. Pasirodymas prasidėjo.
Charlesas Dickensas parašė „Pasakojimą apie du miestus“, o Dominykas Vaitiekūnas su komanda audiovizualiniame pasirodyme „Mes taip nesitarėm“ atskleidė pasakojimą apie du pasaulius. Tik jo pasakojimas nukelia ne į girdinčiųjų daugumos metropolį, o į gestų kalbos šalį. Gestų kalba, pagaliau ištrūkusi iš žinių programoje jai skirto kampelio televizoriaus dešinėje, čia matoma stambiu planu. Prasiplėtė ir jos turinys – vietoje to, kad klusniai atpasakotų girdinčiųjų pasaulio įvykius ir naujienas, ji pilnai tarnauja tik kurtiesiems. Reikia pripažinti, kad jie naudojasi šia proga ir drąsiai kalba apie save bei savo pasaulį – o tai yra įdomiausia pasirodymo dalis. Aiškią dviejų pasaulių – girdinčiųjų ir kurčiųjų – skirtį pripažįsta ir apmąsto patys audiovizualinio pasirodymo kūrėjai ir dalyviai.
Pirmiausia, tenka atsisakyti daugumai įprastos klasifikacijos į girdinčiuosius ir kurčiuosius. Pasaulių skirties pagrindas kurtiesiems ir neprigirdintiems yra bendravimo ir informacijos perdavimo būdas: girdintieji tam naudoja balsą, o kurtieji – gestų kalbą. Įsisąmoninus šią paprastą tiesą daugumai nepažinus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pasaulis atsirakina – prieš akis scenoje stovi nebe „likimo nuskriaustieji“ ar „neįgalieji“, bet tiesiog kita kalba bendraujantys žmonės. Štai tada jau galima atsipalaiduoti ir patirti scenoje vykstantį muzikinį žaidimą, grožėtis gestų kalbos sintaksės pantomima, stebėtis jos gramatikos subtilybėmis supratus, kad vienas gestas rodomas pasakojant apie einantį žmogų, o visai kitas – apie einančią katę. Juk ji vaikšto keturiomis kojomis!
„Mes taip nesitarėm“, pristatomas kaip audiovizualinis pasirodymas, netelpa į vieno žanro rėmus. Tiesa, kūrėjai (Dominykas Vaitiekūnas, pianistas Kazimieras Krulikovskis, būgnininkas Martynas Stoškus, gitaristas Matas Ričkus) žadėjo, kad dominuos muzika ir kvietė kurčiuosius ir girdinčiuosius ją patirti kartu, griaudami mitą, kad kurtieji muzikos negirdi ir pagal ją nešoka. Jie ją jaučia. Pasirodymui transformuotoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje muziką kurčiųjų būdu galėjo „išgirsti“ visi. Tam pasitarnavo jau minėta platforma, sugėrusi žemo dažnio vibracijas, ir pripūstas balionas, kurį palietus rankomis buvo galima patirti garso bangas. Garsas tikrai buvo stiprus (ausų kamštukai pravertė), o kūnas ilgokai pratinosi sugerti žemus dažnius. Ar to užteko, kad pavyktų pajusti muziką taip, kaip ją jaučia kurtieji? Turbūt kiekvienas žiūrovas išsinešė individualią patirtį ir jausmą, o gal – namų darbus. Juk jautrumą skirtingiems aplinkoms dirgikliams reikia lavinti, tam neužtenka vieną kartą apsilankyti gestų kalba bendraujančiųjų šalyje. Vis dėlto, norimą efektą kūrėjai pasiekė – parodę kūnui naujas jautrumo erdves, jie kartu praplėtė ir girdinčiųjų suvokimą apie kurčiųjų pasaulį.
Audiovizualiniame pasirodyme „Mes taip nesitarėm“ muzikos ir šokio (choreografai Mantas Stabačinskas, Agnietė Lisičkinaitė) sintezę papildo socialinės ir istorinės dokumentikos intarpai, pasakojantys apie kurčiųjų bendruomenės diskriminaciją, neprigirdinčiųjų dilemas, istorinį gestų kalbos vartojimo draudimą. Tai kontekstą kurianti informacija, kuri kartais iškrenta iš bendro meninio pasirodymo audinio. Kita vertus, tiems, kurie pirmą kartą įžengia į gestų kalbos pasaulį, ši informacija yra būtina, ji – tarsi trumpa šalies apžvalga, kurią gidas pasako į naują kraštą atvykusiems turistams. Ir jei valstybė, tauta ar kultūra turi istoriją su priespaudos, išlikimo ir pergalės naratyvu, kaip galima abejoti jos savitumu, jos pasaulio unikalumu?
Abejonių būta visada. Dauguma kilo dėl nežinojimo ir negebėjimo suprasti girdinčiųjų ir kurčiųjų pasaulių skirties esmės – kalbėjimo būdų skirtumo. Kalbantieji gestų kalba kantrūs – gavę visą scenos plotį, jie tampa puikiais gidais po savo pasaulį, ir tai daro nestokodami humoro. Pasirodyme ryškiausiai įsimena stand-up komedijos žanro miniatiūros: iš kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų perspektyvos papasakotas nardymas Egipte, atsitikimas bilietų kasoje, istorija apie dvi kurčius vaikus auginančias šeimas. Visų jų pasakotojai (gestų kalbos literatūros kūrėjai Arūnas Bražinskas, Nina Šamakova, Arnoldas Matulis, Justina Čiplytė, gestais dainuojantys atlikėjai Gabija Varenkevičiūtė, Paulius Jurjonas, Rūta Mingailaitė, Arnas Dambrauskas, Lea Milašauskė, Vilius Glušokas, Šarūnas Zdanavičius ir kt.) stebina puikiais pantomimos įgūdžiais. Kita vertus, tai, kas girdintiesiems atrodo kaip pantomima, kalbantiems gestų kalba turbūt yra tiesiog pokalbis, kuriam naudojamos visos šios kalbos priemonės – rankomis rodomi gestai, veido mimika, kūno judėjimas ir net aplinkiniai objektai. Nėra abejonių, kad scenoje esantiems atlikėjams šis priemonių arsenalas yra natūralus ir prigimtinis – ne veltui sakoma, kad kurtiesiems ir neprigirdintiems gestų kalba yra gimtoji. Su kiekviena gimtąja kalba įgyjama ir savita pasaulėjauta, specifinis aplinkos matymo ir mąstymo būdas būdingi ir gestų kalbos vartotojams. Šis subtilus kalbos jausmas yra sunkiai perteikiamas, tačiau pasirodymo atlikėjams tai pavyko. Pakvietę girdinčiuosius į savo pasaulį, kurtieji ir neprigirdintieji nesistengė mūsų liūdinti ar gėdinti. Jų sveikas, savimi pasitikinčių žmonių humoras, įtaigiai papasakotos kasdienės situacijos nešė aiškią žinutę – mūsų kalba, bendravimas, mąstymas nėra prastesni, o kai kuriose situacijose net turi privalumų palyginti su įprastu bendravimu balsu. Likau įtikinta!
Šio audiovizualinio pasirodymo, kuris yra jau ketverius metus trunkančio socialinio projekto dalis, autorius ir sumanytojas Dominykas Vaitiekūnas „Mes taip nesitarėm“ scenoje dažniausiai laikosi šone ir atlieka vertėjo, padedančio girdintiesiems suprasti gestų kalbą, funkciją. Natūralu – jei esame kurčiųjų bendruomenėje ir matome pasaulį jų akimis, tai ir vertėjas dedamas „į kampą“. Šiuo atveju tai ne bausmės, o abipusės pagarbos ženklas, pasirodymo metu jaučiamas, o po pasirodymo jo dalyvių išsakytas ir gestų kalba (bei išverstas į lietuvių šnekamąją). Akivaizdu, kad šis projektas, į sceną atvedęs kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius, yra ypač svarbus jų bendruomenei, gavusiai saviraiškos galimybę. Būtų galima vartoti dabar madingus žodžius „įgalinti“ ar „priartinti“ ir sakyti, kad šis projektas leidžia girdintiesiems geriau pažinti kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenę. Tačiau man atrodo, kad tikroji projekto vertė yra ne kurčiųjų ir girdinčiųjų, o kalbančių lietuviškai ir bendraujančių gestų kalba susitikimas. Tokia prieiga pabrėžia abiejų pusių lygiavertiškumą ir unikalumą. Išeini iš šio susitikimo sudomintas ir pakylėtas. Šios emocijos pasigedau po Kamilės Gudmonaitės „Šventės“ – kito bandymo suteikti sceną neįgaliųjų bendruomenei. Tada po spektaklio ilgai nepaliko kaltės ir bejėgystės jausmas, kylantis suvokus, kad nerandu būdo arčiau nei per scenos erdvę prisiliesti prie kitokių žmonių bendruomenių. O „Mes taip nesitarėm“ žaismingai siūlo įsijungti kompiuterį ir panorėjus nukeliauti į gestų kalbos šalį, išmokti bent kelis jų. Dėl šito susitarti galima.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
