Režisieriaus Arvydo Lebeliūno galvoj gimė dviejų dalių misterija, kuria jis su kūrybine komanda Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje ir pasidalijo kovo dvidešimtosios vakarą.
Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią”, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai – E.Nekrošiaus ir R.Tumino – A.Čechovo interpretavimo tradicijai.
Pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios” lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. Dėliodamas jas, Lacascade´as savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas.
„Šekspyriada” – spektaklis tiems, kas skaitė Shakespeare´ą, arba tiems, kas eina bet kur ir bet kada.
Režisierius Cezaris Graužinis dramą „Viskas arba nieko” pats parašė ir pastatė. Spektaklis kartais primena ne visai išplėtotą absurdo dramą, kartais – tiesiog „cezario grupės” aktorių gyvenimo tęsinį.
Cezaris Graužinis spektaklį-žaidimą nagrinėja, narplioja, manipuliuoja juo, analizuoja teatrą kaip visuomeninį reiškinį, permąsto spektaklio kūrimo procesą ir, regis, tuo mėgaujasi.
Šilkas – gražu… Šilkas su dailiu piešiniu, subtilių spalvų. Šilko drabužiai, aprangos detalės dažniausiai skirti pasipuošti šventės proga, einant į viešumą. Šilkas – puošnus, bet nešildantis.
Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. „Duetai” mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma.
Spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras” yra „cezario grupės” stiliaus ženklų. Tačiau visa tai tampa išoriniais atributais arba supaprastintomis anksčiau atrastos teatro kalbos citatomis.
