Tiesą sakant, šis sliūkinimas, stoviniavimas, laukimas ir yra didžioji dalis spektaklio efekto. Nes, galiausiai, nori nenori, išsenki. Esi čia kaip turguj ar mugėje, kur vis bandai pro kaimyno petį įžvelgti ką nors ant prekystalio, o įžvelgęs, įvertinęs bei nutaręs nepirkti iriesi toliau.
Tikėjimas prasme ir savo kuriamu menu. Tikėjimas, kad kuriant įtampą galima geriausiai paveikti žiūrovą. Tikėjimas, kad garsiai, nors ir pavėluotai apie skaudulius rėkiantis menas gali daryti poveikį visuomenei.
.jpg)
Šiame spektaklyje aktoriai taip susiję vieni su kitais, jog jų intensyvūs dialogai pasiekia polifoniją, šiandien išnykusią tokio mastelio kūriniuose.
Būtent maištautojais, marginalais, o ne menininkais ar kūrėjais norisi įvardyti lietuviškojo „Rent“ veikėjus. Pasipriešinimas normoms ir naujų teigimas čia svarbesnis ir nepalyginamai aiškiau išreikštas, nei kiekvieno iš jų kūrybinės ambicijos.
Puiki mintis papasakoti šiandienos vaikams apie skurdą kaip nuotykį, kaip gyvenimo būdą, kaip kažką, gal net galima sakyti, išdidaus.
Taip, Mara Kimelė šiame pastatyme negailestingiausia yra moterims. Spektaklyje jos atgrasesnės savo biologiniu teisumu
Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio.
Nors šių metų festivalis ir kupinas atradimų, naujų sužibėjimų bei staigmenų, tačiau lenkų režisieriaus spektaklis „Didvyrių aikštė“ – Avinjoną sukrėtęs neeilinis teatro įvykis.
Personažai, laukdami apsilankymo už ŠEFODURŲ, nepaliaujamai varžosi ne tik dėl jo dėmesio. Efektinga ir intensyvia vaidyba, intonacijomis aktoriai bei režisierė nori pavergti ir žiūrovą.
