„Glaistas“ - keistas, bet labai tikslus realios kelionės į praeitį, į Vilniaus getą, pavadinimas. Glaistas - ne tik metafora, bet žiauri realybė, istorinius pastatus paverčianti bedvasiais statiniais, ir slepianti istoriją.
Garso patirtį „Glaistas“ kūrė daug žmonių. Pagrindiniai kūrėjai - dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Elena Šedytė ir Andrius Šiurys, nematomi, bet ypatingai svarbūs autentiškų įvykių liudytojai Frida Sohat, Joshua Zakas, Sore Voloshin, Baruchas Shubas. Garso įrašuose dalyvavo nemaža grupė pačių įvairiausių muzikų. „Glaistas“ negalėtų įvykti be vedlių, kurie pabaigoje tampa pagrindiniais ir vieninteliais gyvais atlikėjais. Šis sumanymas nebūtų toks tikslus ir profesionaliai parengtas, jei prie jo nebūtų prisidėjusi Ana Ablamonova.
„Glaistas“ tapo panašus į naujos raiškos monospektaklį, kuomet režisūrinis sumanymas vedlio susikaupimo ir sugestijos „rėmuose“ įgijo reikalingas prasmes. Aštuoni vedliai, ir visi - kaip atskiri monospektakliai. Apie tai įmanoma nuspėti, susidūrus su viena iš vedlių. Kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją su pianiste Medeine Mickevičiūte, kuri per pusantros valandos neištaria nė žodžio, savo iškalbinga tyla ir giliu žvilgsniu tapo rimtu laidininku tarp istorijos ir tavęs. Maža to, jos veido išraiška buvo lyg gyvos įvykių liudininkės. Į tolį nukreiptas žvilgsnis, liūdesys veide, - atrodytų, kad Mickevičiūtė yra ne mažiau išgyvenusi nei tie, kuriems buvo lemta tapti Vilniaus geto gyventojais. Paskui save „traukdama“ nedidelį būrelį žmonių (tik penkis!), ji sugebėjo „prakirsti“ sieną tarp realybės ir atminties. Tam buvo reikalinga natūrali šviesa. Dėl to įdomu pagalvoti, kaip viskas atrodo tamsoje. Šis sumanymas vykdomas tam tikru laiku, tam tikrais gūsiais, kai mažomis grupelėmis kas pusvalandį su vedliais iškeliauja tie keli laimingieji.
Kūrėjai nieko neaukoja ir patys netampa aukomis. Veiksmas ir mintis nukreipti taip, jog ima dominuoti protas ir išmintis. Žiūrovui leista tik prisiliesti prie atmintimi tapusių įvykių. Geto namai - kaip veidai, o nebylūs langai - kaip viską menančios akys. Mes, vedami per tuščias gatves, švelnių garsų pagalba sėkmingai nukeliami į savo pasąmonę, savo išgyvenimus. Ėjimas glaistu „dailinamomis“ teritorijomis ir čia pat, - kelis dešimtmečius nevėdintomis patalpomis, atrodytų, niekam neįpareigoja, tačiau nuo pat pradžių iki pabaigos uždėtos ausinės su gana intensyviai kintančių garsų pagalba „iščiulpia“ nereikalingą buities orą. Atsiduri tam tikrame vakuume, kur ir įvyksta teatras: papuolęs į tam tikras sąlygas, kito (aktoriaus) dėka tu sukuri naują realybę. „Glaisto“ vakuume susiformuoja jausena, kurioje trošku nuo minčių, kurios intensyvėja žaibo greičiu. Pradedi girdėti balsus, garsus, regėti begales žmonių ir iki galo nesuvoki, ar visa tai dauginasi tavo vaizduotėje, ar dalis tų garsų sklinda iš ausinių. Kontrastas tampa svarbia menine priemone - tyla ir tuštuma, o akyse - galybė tarytum iš paveikslų išlipusių žydų. Jie tokie ramūs, barzdoti, prie sinagogos virš galvos sukantys gaidžius, kai vykdomas tradicinis apsivalymas - kaparotas... O realybė - tuštuma.
Paradoksas: slenki per buvusį getą šiltą vasaros vakarą, kuris užpildytas lengvais kavinių garsais, vaikų klegesiu (viską menančioj Rūdninkų aikštėj), tačiau gausiai naudojami binauriniai įrašai padeda būti kitoje dimensijoje, atrasti kitą realybę. (Binaurinis ritmas yra garsinė iliuzija, atsirandanti iš stereo būdu perduotų skirtingų garsinių dažnių.) Drėma pasakytų: „Dingęs Vilnius“. Jis tau artimas savo grožiu. „Glaistas“ demonstruoja tai, kas slepiasi po juo: dingę - ne tai, kas dingę, o tai, kas užglaistoma. Kai po storu sluoksniu slepiama atmintis, kai po tinku, betonu, trinkelėmis šiandien sukišamas visas Vilnius. Einant galvoji, kad geriau nieks nieko daugiau netaisytų tame Vilniuje: jis kreivas, apiręs, bet šiuolaikiniai taisytojai Vilnių baigia paversti bjaurastimi. Todėl „Glaistas“ tuo pačiu yra ir atsisveikinimas su tais paskutiniais gyvais žmonėmis, kurie gyveno aname laike, tais, kurie iki šiol gyvena savo nevėdintuose, nerestauruotose narveliuose. Jiems neužglaistyta geto teritorija yra vienintelis prieglobstis. Tikrų žydų Vilniuje labai nedaug. Ir mums leista užsukti pas juos, pabūti jų tyloje, iš pagarbos nuryjant maco gabalėlį.
Šioje imersijoje be muzikos svarbiais „personažais“ tampa erdvės, tyla ir kvapai. Tokio Vilniaus savarankiškai nepažinsi. Čia dramaturgija tampa autoetnografija, kuomet individuali patirtis yra pagrindinė realaus veiksmo dalis.
Kaip vyksta šis meninis procesas, kam reikalingas judėjimas erdvėje, nomadiškas slampinėjimas? Akivaizdu, kad Stefanas Kaegi ir Rimini Protokoll ilgam ir daugelyje šalių paliko stiprų meninį šleifą, tačiau šį kartą ėjimo „talpa“ buvo didinama ne dėl įvairių būsenų „išdidinimo“, o dėl tuštumos užauginimo. Galima pasakyti, kad einant mūsų plaučius ir mintis užpildė oras ir garsai, besiklodami vienas ant kito. Tai yra tas oras, kurio jau niekad neatsikratysi. Jis labai įvairus. Jis padeda iškart atpažinti drėgmę, kurios užteko net karštą vasaros dieną, toje oro „talpoje“ prasimuša ir smarvė (viena bobulytė, gyvenanti buvusioje geto ligoninėje, kambarį vėdinasi pravėrusi duris į troškų bendro naudojimo koridorių). Keliaujant laike nužudytoje istorijoje, imi užuosti viską: medines grindis, išmėtytų žaislų ir metalinių rakandų kvapą... Imi prisiminti Vilniuje dingusį tabako kvapą, neatsiejamą nuo žydų, o tai reiškia - ir nuo konkrečių gatvelių, kuriose jie telkėsi. Pradeda slėgti tuštuma, tačiau kūrėjai „neužliūliuoja“ mūsų. Tam jie įveda gyvų žmonių balsus, gyvą pašnekesį su respondentais. Beje, jie puikiai skambėtų ir be klausimų. Tie žmonės, dar iki šiol gyvenantys Izraelyje (visai neseniai mirė „Glaistui“ kalbinta Sore Voloshin). Šie žmonės per daug išgyveno, tad jie emocijų nedemonstruoja, jie kalba paradoksais. Moteris, paklausta, ar sapnuoja praeitį (žavingas rusiškas naujadaras: cните прошлое?), atsako žmogiškai: „Kažkada buvau gražuolė, o dabar jau vaikštau su buteliuku deguonies...“ Dabartis žmogų tiek pat žudo, kaip ir praeitis.
Vilniuje gyvendami, šie žmonės buvo religingi, telkėsi didelėmis šeimomis (gyveno kartu su seneliais), į sinagogą eidavo kas savaitę (mums taip pat sutekta galimybė netikėtu rakursu įsistebeilyti į Pylimo gatvės sinagogą, žvelgiant iš kitapus gatvės esančio namo viršutinio aukšto), jie mėgo žaisti žaidimą „Biber“, jie šventė Chanuką, jie valgė latkes (bulvinius blynus), vaikai lankė mokyklą - vienintelę vidurinę mokyklą pasaulyje, kurioje buvo mokoma jidiš kalba... Trūkinėjant minčiai, šie žmonės priminė pogromus, kai reikėjo skubiai slėptis, lėkti ilgais koridoriais, laiptinėmis, kurios turėjo po kelis išėjimus, lėkti nuo vieno stogo prie kito... O šiandien mes papuolę į tuštumą, į savotišką minčių prostraciją. Šie žmonės prisipažįsta, jog nežino, iš kur turėjo jėgų bėgti.
Šie žmonės turėjo savo teatrą, kuriame programas rengė profesionalūs aktoriai. Jie bandė džiuginti žmones, ir tai buvo pavojinga, nes vokiečiams šis veiksmas nepatiko. Jie dainavo vilties dainas apie laisvę. Vienas iš pašnekovų atvirai prisipažino, kad nėjo į teatrą, visą siaubą išgyveno kitomis formomis. Nors šio vyriškio balsas netrukus buvo „užklotas“ kito vyro balsu, tačiau mintis manęs nepaliko, nes gyvenime išties būna akimirkų, kai to teatro tikrai netrūksta, ir jo visai nesinori romantizuoti.
Pro Rūdninkų skverą mes visi praeiname, gal net kažkur prisėsdami, bet taip, kaip leista prisėsti per „Glaistą“, niekada nėra nutikę: per metrą nuo tavęs vyksta intensyvus gyvenimas, tačiau neįkyriai sklindantys garsai ir baisi istorija apie jaunuolį, kuris kartu su kitais buvo išvežtas į Bezdonis kasti durpių, o kai darbą baigė, visi buvo nužudyti ir sudeginti. Tokiomis akimirkomis panyri į sapno būseną, stebėdamas veiksmą realybėje, tampi lyg nematomu, nors tuo pačiu lieki realybės dalyvis, nes labai ryškiai gali įsivaizduoti, kaip prie geto vartų buvo laukiama to jaunuolio, nesuvokiant, kad jis nebegrįš.
„Glaisto“ kūrėjai tiesiog aukoja save, kad nužudyti žmonės bent jau šiandien atrastų savo angelus globėjus. Tai yra gražiausia ir brangiausia „Glaisto“ patirtis. Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.
„Mes įsėdome į nedidelį laivą. Apie šimtas septyniasdešimt jaunų žmonių. Po savaitę trukusios kelionės pasiekėme Izraelį,“ - vienas iš paskutinių kelionės pasakojimų. „Glaistas“ sugrąžino laiką, mūsų klausiantį: „Kas dar?“
