Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

Ramunė Balevičiūtė 2025-05-03 7md.lt, 2025-04-25
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas. Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais. Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau. Burokėliai į stiklainį sudedami kuo glaudžiau, stengiantis užpildyti visus tarpus. Užpilamas sūrymas, kad apsemtų, ir uždedamas svoris (tam galima naudoti tiek specialius keraminius / stiklinius svarelius, ąžuolinį tašelį, tiek maišelį su vandeniu ar akmenį). Kambario temperatūroje burokėliai laikomi tamsoje apie 5 dienas (arba kol tampa pakankamai rūgštūs), vėliau perkeliami į šaldytuvą. Šis receptas skirtas norint greitai surauginti burokėlius.“

Tai autorinis virtuvės šefės Vitos Bartininkaitės receptas, spausdinamas „Fermentacijos“, naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, programėlėje. Burokėlių užraugimo procesą perdėtai geranoriškomis intonacijomis spektaklio pradžioje pademonstruoja Giedrius Savickas. Bet! Aktorius padaro nedovanotiną klaidą: raugučio uždeda ant burokėlių viršaus, o ne įtrupina pradžioje, taip pasmerkdamas daržoves nesėkmingai fermentacijai. O po beveik keturių valandų veiksmo tampa akivaizdu, kad jis, padedamas kito neprilygstamo improvizatoriaus Martyno Nedzinsko, suplanuotą spektaklio fermentaciją paverčia kitu biologiniu procesu, kurio metu dažniausiai garsiai išsiskiria specifinio kvapo tarpiniai skilimo produktai. Tokios improvizacinės papliūpos niekais paverčia bet kokias „Fermentacijos“ teksto autoriaus Lauryno Adomaičio ir režisieriaus Antano Obcarsko intencijas rimtai analizuoti disbiozės grėsmes.

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Bet ar apskritai tokių intencijų būta? „Ar jūs rimtai?“ – nuolat sukosi galvoje, stebint šią gastropsichodelinę fantaziją. Pjesės siužetas, sakykime, keistokas. Prancūziškos (?) raugyklos vedėjas Danilas (Savickas) išgirsta Bakterijų (Vytautas Anužis) balsą, reikalaujantį liautis jas išnaudoti ir suteikti joms teises, lygias su žmonėmis. Danilas imasi eksperimentų ir raugykloje dirbančios biologijos mokslų daktarės Fatimos (Teklė Baroti ir Vaidilė Juozaitytė) vardu pradeda siųstis nelegalius aparatus. Nežinia iš kur raugykloje įsikuria valkataujantys Jie (???) (Nedzinskas) ir įsteigia sindikatą su didelių savivertės problemų turinčia biologe. Kelis kartus į raugyklą-parduotuvę užsuka socialinę fobiją deklaruojanti Sofija (Vaiva Mainelytė), kiti raugintų gėrybių gerbėjai (Augustė Ona Šimulynaitė, Adrija Čepaitė, Vytautas Rumšas ir Deivydas Valenta), taip pat proaktyviai už raugintų kopūstų kokybę kovojantis kurjeris (Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas). O didžiausią dramą spektaklyje patiria ponia Sofija, kuri, nepaisydama savo socialinės fobijos, herojiškai net du kartus eina į parduotuvę savo Vyrui-Gėlytei (Ramutis Rimeikis) parnešti stiklainio raugintų kopūstų. Bet – varge! – dėl bakterijų maišto kopūstai yra visai žali...

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Skamba kaip neblogas absurdo pjesės siužetas, tiesa? Tačiau šiam žanrui pjesė pernelyg buitiška. Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ[i], tuo metu dialogai primena šarlatanišką psichoterapiją.

Bet viską nuneša spektaklio finalas. Bičiuliai Danilas ir Jie nusprendžia susilieti su bakterijomis, įlįsdami į milžinišką prancūziško sūrio ritinį. Tai, ką jie išdarinėja, nerdami į sūrį, primena popremjerinio vakarėlio kvailiojimus. Pavadinčiau tai desperacine improvizacija. Gal jei tą akimirką būtų nusileidusi uždanga, spektaklis būtų pelnęs indulgenciją, tačiau, užuot gavę galimybę su palengvėjimu paploti, dar keliolika minučių turėjome stebėti antropoceninį moralą kastelucišku stiliumi. Po apokaliptinio valdžią gavusių Bakterijų ir pasmerktų žmogelių dialogo, skambant nieko gero nežadančiai muzikai (spektaklyje net du kompozitoriai – Vidmantas Čepkauskas ir Philippas Laueras), į žiūrovų salę, tarsi išlipęs iš Ričardo Žigio projekcijos, paleidžiamas didžiulis geltonas kamuolys. Daugelis nori jį paliesti, bet kai kurie gūžiasi, nes kam rizikuoti – juk tas balionas ekrane ką tik mirkčiojo kaip petri lėkštelė su šmirinėjančiais gyviais.

Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vizualiai „Fermentacijos“ spektaklis išradingas (nors vietomis gana nepadoriai primenantis Łukaszo Twarkowskio „Quantą“) ir akivaizdžiai labai brangus. Sudėtingos Laurynos Liepaitės dekoracijos, šviesų, garso ir vaizdo efektai, visas aktorių žvaigždynas. Lietuvos nacionalini dramos teatre, – jūs rimtai?..


[i] Tautosakoje KPŠ vartojamas kaip svetimybinio WTF pakaitalas.

7md.lt

recenzijos
  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.